Neseniai leidyklos „Alma Littera“ išverstoje knygoje „Šiuolaikiniai vaikai. Kaip augti kartu? Integralaus ugdymo metodika“ M. Laitmanas pateikia rekomendacijas ugdytojams ir švietimo sistemos darbuotojams, kokiais principais vadovaujantis derėtų auklėti ateities žmones.
- Ar XXI amžiuje vaikus reikia auklėti kitaip, nei anksčiau?
- Be abejo. Juk mes jaučiame, koks mūsų laikas ypatingas. Pasaulis tampa integralus, globalus, tarpusavyje susijęs, tarpusavyje priklausomas. Todėl mums būtina, atsižvelgiant į tai, ruošti žmones naujam pasauliui. Jis tampa visiškai kitoks. Pirmuosius dvidešimt metų ruošiame vaikus gyvenimui per vaikų darželius, mokyklas, universitetus. Taip ir dabar reikia juos, ir ne tik vaikus, bet ir suaugusius, ruošti visiškai kitokiam pasauliui, kuris šiuo metu prieš mus atsiveria. Dėl to mes turime keisti ir auklėjimą, ir lavinimą.
- Kokie senieji auklėjimo principai jau nebeatitinka tikrovės, ką reikia pakeisti?
- Visų pirma, auklėjimas turi būti integralus. Žmonės turi suprasti, kad pasaulis šiandien yra susijęs tarpusavyje. Jeigu mes iš šito pasaulio ištrauksime bent vieną valstybę, kokią nors vieną dalį atskirsime nuo kitos – visas pasaulis tai pajus. Mes visiškai susiję tarpusavyje bendroje pasaulinėje ekonomikoje, viskame. Šis tarpusavio susietumo pajautimas turi šiandien žmonėms diktuoti bendrą laikyseną pasaulio atžvilgiu. Pati gamta mus veda prie to, kad pasaulis taptų vientisas.
Būtent šito labiausiai trūksta Europai. Jie sukūrė ekonominę sistemą, o kitų sistemų tarpusavyje nesujungė. Todėl ta sistema neveikia gerai. Susijungimas turi būti pilnas. Ekonominis, kultūrinis, socialinis, įstatyminis. Nepakanka tik šiokio tokio tarpusavio ryšio – bendros valiutos. Reikia pilnesnio, integralesnio. Bet tokiam požiūriui Europos vadovai dar nepasirengę. Jie renkasi į G-20, į Davosą ir taip toliau, bet negali surasti jokio bendro vardiklio, jokio bendro sprendimo. Nes viduje nėra integralumo supratimo. O integralumas reiškia visišką priklausomybę vienas nuo kito kaip vientisoje analoginėje sistemoje.
- Kokius konkrečius auklėjimo principus vaikų darželyje arba mokykloje siūlote?
- Jų labai daug. Aš apie tai kalbu savo knygoje. Mokymas ir auklėjimas turi vykti ne frontais – stovi mokytojas, o prieš jį sėdi klasė. Tai turi vykti ratu. Rate vyksta bendravimas, viskas aptariama tarpusavyje. Reikia eiti ir į pasaulį – lankytis įstaigose, įmonėse, planetariumuose. Vaikai turi mokytis, tyrinėdami pasaulį, ryšius tarp visų įstaigų, ir po to viską aptardami. Discipliną jie palaikys patys, sėdėdami savo ratelyje, vyresni auklės jaunesnius. Porą metų vyresni mokiniai, auklėdami jaunesnius, ir patys auklėsis. Mokykloje nereikia egzaminų. Vietoj jų užtenka mokytojo atsiskaitymo apie kiekvieną mokinį. Jeigu kas nors prasikalto – surengiamas „teismas“ iš pačių mokinių. Jie turi aptarti problemą, bandyti įsivaizduoti save to draugo vietoje. Viskas paremta tuo, kad žmogus psichologiškai galėtų įsijausti į kito būseną. Kad pamatytų, pajustų, sugebėtų atjausti.
- Ar tokie auklėjimo principai būtų tinkami ir prieš 100 metų, ar tiktai dabar?
- Ne, tada buvo kitokia tikrovė. Mes dabar įeiname į integralią visuomenę, visišką priklausomybę vienas nuo kito. Gamta mus verčia šitaip vystytis. Mes nieko negalime su tuo padaryti. Todėl mes privalome elgtis, atsižvelgdami į tai, ir atitinkamai tam pasirengti. Žmonės, kurie bus šitaip parengti, galės teisingai valdyti tarptautinę ekonomiką, politiką, visu įmanomus socialinius judėjimus. Jų požiūris į pasaulį bus kitoks. Integralus. Jie labiau jaus visuomenę.
- Nuo kelintų metų, jūsų požiūriu, būtų reikėję perorganizuoti švietimo sistemą pagal naujuosius principus?
- Maždaug nuo 1990 metų.
- Kaip globalizacija veikia vaikus ir apskritai vaikystę? Galbūt kinta pati vaikystės sąvoka?
- Vaikai šiandien labai greitai tampa suaugusiais ir atitolsta nuo namų, nuo šeimos. Jau nuo 10-11 metų jie turi savo pasaulį. Prarandamas ryšys su tėvais. Todėl auklėjimas privalo būti visiškai kitoks, nei buvo kažkada. Viena vertus, jie atitolsta nuo tėvų, nori būti vieni. Kita vertus, jie nenori kurti savo šeimos, tuoktis, gimdyti vaikus. Taigi, pasaulis labai pasikeitė. Žmogus sėdi prie savo kompiuterio, atsiskyręs nuo visų, nesusijęs su kitais, tiktai per ekraną, per modemą. Bet tuo pačiu jis jaučiasi ir yra susijęs su visu pasauliu. Tai prieštaravimas – per telefoną, internetą palaikomas ryšys su visu pasauliu, tačiau tik šitaip, o ne asmeniškai, ne kartu, ne fiziškai.
- Tai jūsų požiūriu blogai?
- Ne. Nesakau, kad tai blogai ar gerai. Tai natūralu. Šiandien gamta mus atvedė į tokią būseną.
- Gamta ar technika?
- Ne, technika vystosi, remdamasi mūsų prigimtimi. Mes su tuo nieko negalime padaryti. Mes tiesiog turime suprasti šitą tendenciją ir atsižvelgdami į ją kurti naujas bendravimo taisykles.
- Kai tėvai mato, kad vienuolikmetis sūnus ar dukra nuo jų tolsta, daug laiko praleidžia internete, „Skype“, „Facebook“, ką jie turi daryti?
- Turi būti sukurta ištisa auklėjimo ir švietimo sistema. Tėvai šiandien negali tuo užsiimti. Nes jie patys tam nepasiruošę. Tėvams taip pat būtina rengti kursus, nes jie nebežino, kaip šiandien bendrauti su vaikais. Jie nežino ir kaip bendrauti tarpusavyje. Šiandien suaugusiems taip pat labai sunku sukurti gerą šeimą, nes kiekvienas iš mūsų – didelis individualistas ir egoistas. Pasiekėme tokią būseną, kai esame nepajėgūs kurti šeimą, gimdyti vaikus. Matome tai, kas vyksta Europoje ir visame pasaulyje.
- Bet tas egoizmas galbūt taip pat kyla iš gamtos?
- Žinoma, iš gamtos. Tai mūsų bendras egoizmas, jis didėja ir daro mus tokius.
- Tai blogas tas egoizmas ar geras?
- Jis neblogas, tiesiog jis visą laiką auga. Dabar jis priaugo tokį lygmenį, kai tapo didžiausiu, globaliu, individualiu ir integraliu. Viena vertus, mes visi tarpusavyje susiję vieni su kitais, kita vertus – nei vienas nenori būti priklausomas nuo kitų. Šitas prieštaravimas mums sukuria krizę.
- Parekomenduokite ką nors tėvams, kurių paauglys labai daug laiko praleidžia prie kompiuterio. Ką jiems daryti?
- Tėvai visiškai nieko negali padaryti. Tėvai patys nesupranta, kaip sudarytas pasaulis. Jie patys yra iš praeities, iš visai kito pasaulio. Jie buvo auklėjami, gavo išsilavinimą praeities mokyklose.
- Vadinasi, ką nors pakeisti galima tik per švietimo sistemą?
- Tik per sistemą. Reikia keisti sistemą, auklėti ir tėvus, ir vaikus.
- O jeigu tėvai pasiskaitys jūsų knygą?
- Jie šiek tiek pasikeis.
- Savo knygoje jūs akcentuojate, kad vaikas turi būti naudingas visuomenei. Pirmenybę teikiate žodžiui „mes“, o ne „aš“. Kodėl?
- Nes pasaulis toks. Pasaulis šiandien toks, kad į pavienį žmogų nebekreipiama dėmesio. Netgi viena valstybė mažai ką gali. Šiandien mes visiškai susiję vienas su kitu. Šiandien jums netgi nereikia su kuo nors kariauti. Atskirkite vieną valstybę nuo kitų, nustokite su ja prekiauti, nutraukite pinigų transakcijas, ir pamatysite, kad ji negali egzistuoti. Todėl „mes“ yra svarbiausia, o ne „aš“. Nors mes visi, kiekvienas „aš“, esame egoistai, bet iš tikrųjų mes labai priklausomi vienas nuo kito. Todėl reikia mokyti suprasti „mes“ - suvokti, kad vienam šiandien visiškai nieko neįmanoma padaryti. Pasaulis toks susijęs tarpusavyje. Matote, kas Europoje vyksta? Jie negali atsiskirti vienas nuo kito, net jeigu ir norėtų.
- „Mes“ pirmenybė kyla iš egoizmo?
- Taip, žinoma. Kad galėtume išsigelbėti nuo savo problemų, kad pasaulis nesugriūtų, kad mūsų ekonomika veiktų.
- Ar toks auklėjimas, užgniaužiant „aš“, nežlugdo asmenybės?
- Priešingai. Žmogus pradeda suvokti, kaip jis gali save realizuoti per kitus. Mes gyvename pasaulyje, kuris vis labiau ir labiau tarpusavyje sąveikauja, vis labiau ir labiau yra tarpusavyje susijęs. Mes artėjame prie integralaus pasaulio. Mūsų evoliucija mus ten veda. Jeigu nesuprasime šios sistemos, nejausime jos, negalėsime joje teisingai egzistuoti.
- Ar taip auklėtas žmogus nerizikuoja tapti totalitarizmo, įvairių režimų įrankiu, nuolankiu kareivėliu?
- Jis negali būti nuolankiu kareivėliu, nes mes visi susiję tarpusavyje. Totalitarizmas reiškia atskirą uždarą visuomenę, savęs atskyrimą nuo kitų. O čia – visiškai kas kito. Tarpusavio ryšys. Tie, kas šiandien atsiskiria, nepajėgūs vystytis ir egzistuoti.
- Jūsų integralaus auklėjimo koncepcija jau buvo kur nors „integruota“ - pavyzdžiui, privačiose mokyklose ar darželiuose?
- Žinau, kad ji iš dalies pritaikoma kai kuriose vietose ir čia (Izraelyje – red. past.), ir ten, pasaulyje. Bet šalies, valstybės mastu – ne. Egzistuoja tokių atskirų mokyklų. Mes bendradarbiaujame su UNESCO ir JTO. Dirbame su daugybe pedagogų, psichologų, sociologų. Užsiimame ne tik mokyklinio auklėjimo problema, bet ir politika, ekonomika, ekologija, šeimos problema.
- Jūs keletą metų gyvenote Lietuvoje. Kada tai buvo?
- Gyvenau Lietuvoje ketverius metus - 1970-1974 metais. Gyvenau Vilniuje ir Pabradėje.
- Kokius įspūdžius jums paliko mūsų šalis?
- Gerai pažįstu kaimiškas vietoves. Ne Vilnių, o mažus miestelius, Lietuvos gamtą. Aš dirbau Pabradėje, skaičiavimo technikos gamykloje. Nežinau, ar šiandien ji dar egzistuoja. Gyvenau ten ir dirbau. O Vilniuje gyvenau Minties gatvėje. Neblogai tuomet pažinojau Lietuvą, jos žmones. Labai graži Lietuvos gamta. Buvau Lietuvoje prieš keletą metų, susitinku su lietuviais pasaulyje, atvažiuoja jų ir pas mus. Jaučiuosi, kad aš juos suprantu geriau, nei visus kitus.
- Kaip nuo elektronikos perėjote prie psichologijos?
- Apskritai aš studijavau ne elektroniką. Mano specialybė buvo – biologinė medicininė kibernetika. Tai sistemos – elektroninės, mechaninės ir visos kitos sistemos, tarpusavio sąveikos žmogaus viduje. Tai ir principai, kaip veikia robotai. Organizmo sistemos veikimo ir žmonių tarpusavio sąveikos tyrimai yra mano specialybės dalis. Psichologija, fiziologija, anatomija – visa tai teko studijuoti universitete. Ir visa tai mane atvedė prie žmogaus sąveikos su jį supančia aplinka problemos.
- Į visuomenę jūs žiūrite kaip į savotišką organizmą?
- Žinoma. Kaip į didžiulį integralų organizmą, visiškai susijusį su aplinka. Visa žmonija susijusi tarpusavyje, nors ji to dar taip aiškiai nejaučia. Bet iš tiesų tai didelė, susijusi ir tikslinga sistema.
- Ar ši sistema kuo nors skiriasi nuo T.Hobbeso Leviatano?
- (juokiasi) Nežinau. Bet žmonija yra viena, vientisa, uždara sistema.
- Ar ta sistema nerepresyvi?
- Apie gamtą negalime kalbėti kaip nors kitaip, tik konstatuojant, kad tai egzistuoja, tai duota. Mums būtina kokiu nors būdu tai suprasti ir teisingai su tuo sąveikauti. Todėl į viską, kas egzistuoja, žiūriu stengdamasis suprasti. Tai duota, o aš dabar turiu pažiūrėti, kaip man su tuo gyventi pusiausvyroje ir harmonijoje. Nes priešingu atveju man bus blogai. Visa mūsų problema – kad mes nesuprantame gamtos, kad mes kažkodėl viską bandome padaryti savaip. O gamta turi savo dėsnius. Kai veikiame prieš gamtos dėsnius, to nesuprasdami, po to turime kentėti. Todėl mums būtina suprasti šią uždarą ekosistemą ir būti joje integraliai susijusiems, kaip susijusi ir visa gamta – negyvoji ir gyvoji, augmenija ir žmogus. Visa tai susiję tarpusavyje, viskas priklauso vienas nuo kito. Ir man reikia taip pat atsižvelgti į visa tai.
- Keisti visuomenę yra negerai?
- Negerai? Tai nėra negerai, tai yra būtina. Mūsų visuomenė turi būti integrali. Ji turi būti teisingai susijusi tarpusavyje. Žmonės turi suvokti, kad sudaro vieną bendrą visumą visame pasaulyje. Ir šitaip mes turime auklėti savo vaikus. Kitaip mes netgi negalėsime valdyti įmonių, bankų, sudaryti sutarčių, nes greitai pasieksime būseną, kai mano ir jūsų įmonė sudarys sutartį, neatsižvelgdamos į tai, kas vyksta pasaulyje, ir ši sutartis negalės veikti.
- Ar galite apibendrinti – ką vadinate integraliu auklėjimu?
- Žmogaus raida mus atvedė į integralią visuomenę – visiškai tarpusavyje susaistytą per techniką, tarptautinę prekybą, ekonomiką, finansus. Mūsų visuomenė tapo viena bendra visuma. Mūsų civilizacija – vientisas organizmas. Žmogus turi jausti, kad yra šiame vientisame organizme. Tada jam seksis.
