D.Budrytė dėsto politologiją Gvineto koledže (Georgia Gwinnett College) netoli Atlantos (Džordžijos valstija). Keturiasdešimtmetė skaito paskaitas apie JAV vyriausybę, globalius pokyčius ir tarptautinius santykius. JAV akademiniame pasaulyje lietuvė - ne naujokė, šie - dvylikti darbo metai. O neseniai moteris buvo paskirta prodekane (Assistant Dean for Faculty Evaluation). Dabar ji vertina ne tik studentų, bet ir savo kolegų darbą.
- Turbūt, ne vienas gatvėje sustabdytas praeivis, paklaustas, kas šiandien Lietuvoje gyvena geriausiai, atsakytų - nesąžiningai pirmąjį milijoną uždirbęs verslininkas ir kailį pakeitusi senoji nomenklatūra, o pasaulyje - amerikiečiai. Ar tikrai jie patenkinti savo gerove?
- Daugumai amerikiečių svarbiausia gauti darbą, įsigyti namą ir didelį automobilį. Jie yra abejingi politikai, balsuoja mažiau negu 50 procentų šalies gyventojų. Ir net 80 procentų, pasak visuomenės apklausų, yra nepatenkinti valdžia. Ar tai yra geras, laimingas gyvenimas? Aš mėginu gyventi kitaip. Man namo ir šuns nereikia. Man laimė - gerai pasisekusi paskaita. Tik norėčiau turėti dar daugiau laiko, daugiau energijos, kad galėčiau daugiau rašyti ir geriau pasiruošti paskaitoms.
Koks yra skirtumas tarp didelės ir mažos tautos? Gyvendama Amerikoje supratau, kad visuomet atsiras žmonių -geresnių, protingesnių už mane. Ir, žinoma, daug daugiau uždirbančių. Jeigu būčiau pasirinkusi kitą karjerą, tuomet, turbūt, ir daugiau pinigų uždirbčiau. Bet man užtenka.
Laikau didžiule prabanga tai, kad su vyru Charles'u galime sau leisti du kartus per metus atskristi į Lietuvą.
Postkomunistinė visuomenė (kaip, beje, ir JAV) dažnai kritikuojama dėl pragmatiškumo, sumaterialėjimo, kai visi kiti dalykai nustumiami į šoną. Juk lietuviui vis dar labai svarbu savo turtus lyginti su kaimyno. Ir daugumai mano bendraamžių gerovė yra neatsiejama nuo turto.
Nors turto siekimas - savaime nėra blogybė, normalu, kad žmonės nori gyventi geriau. Bet reikėtų išmokti išplėsti laimės savoką. Nes kitaip žmogus nesijaus laimingas įgijęs net visus turtus žemėje, tada jis svajos apie mėnulį.
Dar opi problema yra ta, kad vienų žmonių darbas Lietuvoje nėra tinkamai įvertintas, o kitų priešingai. Iki šiol man sunku suprasti, kaip sėkmingai daryti karjerą Lietuvoje. Manau, kad Amerikoje yra paprasčiau.
- Modernios valstybės priedermė rūpintis savo žmonėmis. Bet mums valdžia tarsi sako, kad savimi pasirūpinti privalome patys, valdžios politika veikia pagal taisyklę skęstančiųjų gelbėjimas jų pačių reikalas. Patys savimi turime pasirūpinti susirgę, tapę invalidais, išėję į pensiją. O didžioji dauguma sąžiningai dirbančių keturiasdešimtmečių arba gyvena vis dar nesusitvarkę gerbūvio, arba praskolinę savo ateitį - paėmę kreditus iš banko.
- Taip neturėtų būti. Bet kaip yra Amerikoje? Gal kam tai naujiena, bet svajonių šalyje kas septintas žmogus gyvena žemiau skurdo ribos. „Walmart“ prekybos centre dirbantys žmonės taip pat neuždirba tiek, kad galėtų išlaikyti savo šeimą. Apie turtinę nelygybę vis garsiau kalba ir politikai. Respublikonai kartoja, kad žmonių gerovė - ne valdžios, o tik jų pačių rankose, tereikia sukurti sąlygas, kad žmonės patys iš neturto išsikapstytų. Na,o demokratai sako, kad žmonėmis pasirūpinti turėtų valstybė.
Tačiau kaip turi būti ir kaip yra - skirtingi dalykai. Juk į Vilnių atvažiavęs užsienietis irgi niekaip nepatikėtų, kad turime tiek daug skurstančių žmonių - senamiesčio kavinės pilnos žmonių, gatvėse stovi prabangūs automobiliai, daugybė brangių madingų parduotuvių. Bet išvažiavus iš miesto vaizdelis keičiasi. Spindesys ir skurdas.
Žinoma, nereikia visko pagal vieną vidurkį matuoti, tikrai ne visiems reikia namų ar butų miesto centre. Kai kam pakanka kuklesnio būsto. Tačiau dirbantiems keturiasdešimtmečiams tikrai neturėtų sopėti galvą dėl nepriteklių.
Demokratinėje valstybėje žmogus turi jausti, kad jis gali prisidėti prie demokratijos kūrimo, kad gali įtakoti įstatymų priėmimą, kad valstybė yra jo, kad tai nėra kažkur nutolusi struktūra, kurioje jis neturi jokių galių. Čia didelį darbą gali nuveikti nevyriausybinės organizacijos, kurios turėtų stengtis paveikti valdžios atstovus taip, kad būtų patenkinti visuomenės interesai.
- Lietuvoje dar neįprasta turtu dalintis su jo neturinčiais. Per 20 nepriklausomybės metų praturtėję ir toliau labiau rūpinasi savo gerove. Amerika visais laikais garsėja savo mecenatais.
- Taip, Lietuvoje nėra altruizmo, turtingi žmonės čia nevykdo didesnių projektų. Bet kai į JAV valdžios olimpą užkopęs Barakas Obama su demokratais ketino pasiūlyti patiems turtingiausiems Amerikos žmonėms pasidalinti savo turtu su vargšais, oho, koks tuomet kilo ažiotažas! Pasipriešino ne tik turtuoliai, bet ir kiti, kuriems visa tai pakvipo socializmu. Tačiau taip - toje šalyje daug mecenatų. Matyt, apsisprendžiant dėl labdaros, lemia ne tik sąžinė, pilietiškumas, bet ir geradario įvaizdis, gal - ir mažesni mokesčiai tiems, kurie aukoja kilniems tikslams. Kad Lietuvoje būtų sukurtos panašios sąlygos, turi praeiti nemažai laiko.
Universitete, kuriame dirbu, studentai už mokslą moka nedaug. Tai daroma, kad mokytis galėtų ir mažiau pasiturintys žmonės, kurie nori mokytis. Bendradarbiaujame ir su Bilo bei Melindos Gatesų fondu, kurie taip pat remia išsilavinimo siekiančius jaunuolius.
- Per praėjusius metus Lietuvoje gyventojų sumažėjo beveik 45 tūkstančiais. Tai prilygsta nedidelio miesto gyventojų skaičiui. Emigrantus vieni laiko tėvynės išdavikais, kiti gi priešingai - mano, kad taip elgiasi protingi žmonės, galvojantys apie savo ir savo vaikų ateitį. Ką apie tai manai tu?
- Emigracija - apgaulingas dalykas. Gruodžio mėnesį Nacionaliniame dramos teatre žiūrėjau M.Ivaškevičiaus „Išvarymą“, šis spektaklis mane labai sukrėtė. Ten pačiomis juodžiausiomis spalvomis piešiama emigracija. Tačiau į šį reiškinį galima pažvelgti ir šviesiau.
Manau, yra labai vertinga pagyventi kitame pasaulyje. Bent laikinai. Tada žmogus pajunta stiprų grįžtamąjį ryšį su vaikystės, jaunystės vietomis.
Aš gyvenu Atlantoje, bet palaikau ryšį su artimaisiais, bent kartą per savaitę peržiūriu visas Lietuvos naujienas. Lietuvoje praleidžiu visas vasaras, taip pat čia sutinku Naujuosius metus. Tokia emigracija man siejasi su laisve pasirinkti tai kas geriausia iš dviejų pasaulių.
Yra daugybė žmonių, kuriems reikia daugiau erdvės, kitokios visuomenės - tai nėra blogai. Visais laikais žmonės emigruoja. Ir tai nėra jokia tragedija, ar pavojus tautos išlikimui.
Ekonominių problemų yra daugumoje šalių, bet kodėl Lietuvoje emigracijos skaičiai didžiausi? Jei lygintume bendrąjį vidaus produktą, jis Lietuvoje nėra tragiškiausias, tad žmonės emigruoja ne tik dėl ekonominių priežasčių. Matyt, tam daug įtakos turi žmonių savijauta, jų nuotaikos.
Lietuvoje didžiulė problema - tai nepagarba žmogui. Ji juntama visur - tarp kaimynų, tarp darbdavio ir darbuotojo, galbūt tik draugai ir šeima - išimtys. Viešėdama Vilniuje žiūrėjau politinių debatų laidą, kurios vedėja - žinoma žurnalistė - akivaizdžiai šaipėsi iš svečio, kurį pati į studiją pasikvietė. Tas pašnekovas nebuvo proto galiūnas, gal jo nuomonė ir man nepatiko, bet tai nesuteikia teisės tyčiotis iš žmogaus.
Kai žmonių santykiai įtempti, kokybiško bendravimo jie pradeda ieškoti svetur.
Dar šeimos modelis. Juk čia toleruojama tik tradicinė šeima, kur iš vyro tikimasi, kad jis bus geras tėvas, vyras, kad uždirbs daug pinigų. Bet tikrai būtų lengviau gyventi, jei pripažintume, jog yra ir kiti šeimos, bendravimo modeliai. Kad žmogus gali būti laimingas gyvendamas kitaip, nei įprasta mūsų visuomenei.
Laisvė ir tolerancija taip pat labai traukia žmones, ypač jei to jiems trūksta tėvynėje.
- Tai jau tikrai jūsų su Charles'u šeima netradicinė - lietuvė išlaiko savo vyrą amerikietį, kuris nedirba, nes ruošia disertaciją. Pasakojai, kaip viename išeivijos vakarėlių prie jūsų priėjusi garbinga ponia Charles'ui padėkojo, kad jis išlaiko tave - lietuvę žmoną.
- Na taip, ta ponia mus gerokai pralinksmino. Teko jai papasakoti, kad mūsų šeimoje - viskas kitaip.
Išeivijoje daug šeimų, kuriose vyras išlaiko moterį, dažnai - vyras amerikietis išlaiko gražią ir gerą lietuvę žmoną. Aš manau, kad
šeimoje turi būti lygybė, tuomet abiems partneriams bus geriau ir naudingiau. Moterims ypač svarbu būti ekonomiškai nepriklausomoms.
- Dovile, o pati prieš aštuoniolika metų, kodėl išvykai iš Lietuvos? Juk atrodė, kad tuo metu tau nieko netrūko - labai gerais pažymiais baigei tuomet dar prestižinę S.Nėries vidurinę mokyklą, įstojai į Vilniaus universitetą studijuoti žurnalistiką. Tiesa, visada siekei daugiau - ilgiau už bendramokslius užtrukdavai bibliotekoje, savarankiškai pramokai lotynų, prancūzų, vokiečių kalbų.
- Man tiesiog reikėjo naujų žinių, patirčių. Tuomet atrodė, kad Lietuvoje to negausiu, todėl ir išvykau. Buvo labai įdomu, ar sugebėsiu kitur pritapti. Bet apie emigraciją nebuvo jokių kalbų.
Visą laiką gyvendama ir studijuodama Amerikoje ketinau grįžti namo. Tačiau gavau pasiūlymą dirbti universitete, apie kurį svajojau. Taigi, viskas natūraliai susidėliojo. Beje, mano vyras rašo tiriamąjį darbą apie XIX amžiaus lietuvių kalbą ir patriotiškumą, pernai jis kelis mėnesius gyveno ir rašė pas mano tėvus Vilniuje, aš tuo metu dėsčiau Atlantoje. Taigi, vis dar pasvarstau, kad gal reikėtų grįžti į Lietuvą. Juolab, kad Charles'ui čia labai patinka.
Bet puikiai žinau, kad niekas mūsų nelaukia išskėstomis rankomis. Esu tikra, kad i akademinį pasaulį Lietuvoje būtų labai sunku patekti.
-Kiekvienais metais į Vilnių atvyksti du kartus per metus, čia praleidi visas savo vasaras, tad turi pakankamai laiko pabendrauti su draugais, buvusiais bendraklasiais, grupiokais (tarp kurių yra nemažai garsenybių - Artūras ir Agnė Zuokai, Algirdas Paleckis, Marijonas Mikutavičius).
Dovile, sakyk, ar žmonės keičiasi?
- Kai prisimenu studijas, tą aplinką, kurioje brendome, vis pagalvoju, gal ir per daug vienai žmonių grupei teko tiek energijos. Bet, matyt, tą atmosferą įkaitindavo mano kurso draugai - ypatingai talentingos ir prieštaringos asmenybės.
Tačiau atsakymas į klausimą - ne, žmonės iš esmės nesikeičia. Tie, kurie dar būdami aštuoniolikmečiai, devyniolikmečiai ar dvidešimtmečiai siekė karjeros tokie jie yra ir dabar. Kuriems rūpėjo kiti dalykai, pragmatiškais netapo ir per keliolika metų.
Asmenybės susiformuoja vaikystės, paauglystės ir ankstyvosios jaunystės metais - štai kodėl pedagoginis darbas, nors ir labai sunkus, yra labai įtakingas.