„Kai gydytojas atidavė mirties liudijimą, kuriame buvo parašyta – širdies nepakankamumas, išgirdau klausimą: „Kaip buvo galima šitaip apleisti tėvą?“. Medikai prasitarė, kad ligonį į ligoninę reikėjo atvežti prieš tris savaites“, - sakė 27 metų Ramūnas Andreikėnas.
Nebegalėjo dirbti apsaugininku
Pirmieji ligos požymiai S.Andreikėną, kuris anksčiau sirgo tik plaučių uždegimu, ėmė kankinti prieš pusantrų metų, kai nustojo rūkyti.
Parduotuvėje apsaugininku dirbęs tauragiškis rimtai susirgo praėjusių metų rugpjūčio pradžioje. Vyras kosėjo, duso, todėl nebegalėjo dirbti parduotuvėje, kurioje reikėjo stovėti, vaikščioti.
Ligoniui buvo diagnozuota bronchinė astma, skirtas inhaliatorius bei vaistai.
Nuo spalio mėnesio kas savaitę arba dvi savaites iki šių metų pradžios S.Andreikėnui buvo tęsiamos nedarbingumo atostogos, o sausio 3-iąją jis tapo iš dalies darbingu.
Invalidumo pensiją gavęs tauragiškis nusprendė nebedirbti.
Leisgyvį ligonį paliko namuose
Kaime gyvenantis R.Andreikėnas sausio 15 dieną atvyko pas tėvus į Tauragę.
Prieš tris mėnesius vėl pradėjęs rūkyti vyras bandė uždegti cigaretę, bet jam drebėjo rankos. Sūnui jis sakė, kad cigaretės palengvina kvėpavimą.
„Tėvas atrodė nekaip: kūnas buvo patinęs, jį purtė traukuliai, rankos pamėlynavusios, o akys ašarotos. Kartais jis net kliedėdavo. Sausį mama tris kartus buvo kvietusi greitosios medicinos pagalbos medikus. Suleidus vaistų, tėvo savijauta pagerėdavo trumpam“, - pasakojo R.Andreikėnas.
Sausio 17-ąją, antradienį, Zita Andreikienė į namus pakvietė šeimos gydytoją Virginiją Ivaščenkienę.
Ši liepė nupirkti stipresnių šlapinimąsį skatinančių vaistų, išrašė receptą, o ligonį į polikliniką vežti neskubino. Nuspręsta jo sveikatą patikrinti savaitės pabaigoje.
„Anksčiau tėvui buvo skiriami silpnesni šlapimą varantys vaistai. Po gydytojos vizito jis pasakė, kad jam nepadeda ir stiprūs vaistai. Supratau, kad delsti nebegalima. Su tėvu susitariau, kad ryte, sausio 18-ąją, važiuosime į polikliniką. Išvydusi leisgyvį tėvą, gydytoja labai sunerimo ir nedelsdama iškvietė greitosios pagalbos automobilį“, - prisiminė R.Andreikėnas.
Artimieji apie inkstų ligą nežinojo
Ligoninės priėmimo skyriuje vežimėlyje sėdinčiam pacientui buvo atlikta širdies kardiograma, rentgeno aparatu - vidaus organų tyrimas.
Gydytojai R.Andreikėnui prasitarė, kad ligonio inkstai nebeveikia, kepanys ir plaučiai vos funkcionuoja, todėl gali sustoti jo širdis.
Reanimacijos palatoje gulinčio tėvo sūnus nebepamatė, nes po kelių valandų ligonis mirė.
„Po laidotuvių šeimos gydytoja paaiškino, kad iš medicininės pusės viskas buvo padaryta, kad mano tėvas sveiktų, kad jis sirgo širdies ir inkstų nepakankamumu. Dėl šių ligų jam buvo skirtas invalidumas. Tačiau tėvas nesiskundė, kad jam skaudėtų širdį, inkstus. Mama pasakojo, jog apie inkstus jis buvo užsiminęs tik kartą, kai apsilankė pas kitą gydytoją. Šis įtarė inkstų ligą ir patarė apie tai pasikalbėti su šeimos gydytoja, kai ši grįš iš atostogų. Prieš maždaug mėnesį tėvas lankėsi pas kardiologą, tačiau apie pulmonologą neužsiminė. Tėvas labiau klausydavo gydytojų, o ne šeimos patarimų dėl ligos. Tik po jo mirties supratau, kad jam buvo būtini išsamūs tyrimai ir stacionarinis gydymas“, - sakė R.Andreikėnas.
Tėvo žygiuose dalyvavo ir sūnus
S.Andreikėnas išgarsėjo po įmonės „Tauragės tauras“ bankroto.
Siekdamas atgauti įmonėje uždirbtus ir neišmokėtus pinigus - 9363 litus, Tauragės radikalo Sauliaus Oželio šalininkas surengė keletą protesto akcijų.
2000 metų lapkričio 3-ąją Vilniuje, S.Daukanto aikštėje priešais Prezidentūrą, tauragiškis bandė apsipilti benzinu ir susideginti. Pareigūnai jį parvertė ant žemės ir surakino antrankiais.
Protesto akciją Vilniuje tauragiškis tęsė kitais metais: iš Tauragės į sostinę daugiau kaip pustrečio šimto kilometrų jis atėjo pėsčias ir rugpjūčio 30 dieną pradėjo bado akciją.
Rugsėjo 5-ąją prie tėvo prisijungė keturiolikmetis sūnus Ramūnas.
Ryžto įrodyti tiesą neprarado
- Kai pradėjai badauti su tėvu, išplatinai pareiškimą, kad tavo pareiga būti šalia kenčiančio tėvo. Kodėl ryžaisi padėti tėvui atgauti uždirbtus pinigus? - lrytas.lt paklausė R.Andreikėno.
- Mano tėvas buvo griežtas, užsispyręs, ryžtingas. Jis be reikalo nešūkaudavo, - paklausdavo ir žmonių nuomonės. Pamenu, ne kartą trenkė kumščiu į stalą ir pasakė, kad jis teisus. Su tėvu buvome labai artimi, vienas kitą palaikydavome, todėl neabejojau, kad turiu su juo kovoti už tiesą.
- Ką tėvas pasakojo apie bandymą susideginti prie Prezidentūros tuomečio prezidento Valdo Adamkaus gimimo dieną ir po to vykusias protesto akcijas?
- Kai tėvas tapo bedarbiu, įmonės direktorė jam pasakė: „Nors ir pas patį Dievą kreipkis, pinigų negausi“. Tada tėvas ištarė: „Nueisu pas Dievą“. Turbūt tą akimirką jam ir šovė mintis viešai susideginti.
Policijai buvo pranešta apie netikėtą tėvo sprendimą, todėl tikėjomės, kad jis bus sulaikys Tauragėje arba Vilniuje.
Į Vilnių jį nuvežė S.Oželis. Netoli Prezidentūros tėvas paprašė sustoti ir, iššokęs iš automobilio, pabėgo. Tada Saulius paskambino policininkams ir pasakė, kad tėvas tikrai ketina susideginti.
Galvojau, kad prie prezidentūros bus medikai, gaisrininkai, bet aikštėje buvo tik keli policininkai, kurie sulaikė tėvą, kai jis bandė apsipilti benzinu.
Po bandymo susideginti tėvas kreipėsi į teismą dėl nesumokamo atlyginimo. Jis reikalavo pinigų, nes mes turėjome skolų. Teismas skundą delsė nagrinėti, todėl tėvas nusprendė badauti.
Bado akciją jis pradėjo Tauragėje prie savivaldybės, kur buvo pastatęs palapinę.
Kai mama atvyko į stovyklą, kurioje aš atostogavau, ir pasakė, kad tėvas badauja jau penkias paras, kitą dieną aš prisijungiau prie tėvo.
Badavau tik parą, nes valdžia apipylė pažadais, kurie buvo įvykdyti. Man ir sesei buvo skirtas nemokamas maitinimas mokykloje, mamai, kuri jau dvidešimt metų Tauragės policijos komisariate dirba valytoja - vienkartinė pašalpa. Vaiko teisių apsaugos tarnybos dėka aš galėjau dirbti po pamokų.
Tačiau tėvas pinigų neatgavo, todėl tęsė protesto akciją pėsčiomis į Vilnių. Jis pasakojo, kai užeidavo į degalines nusipirkti maisto, žmonės jį vaišino ne tik šašlykais, cepelinais, bet ir degtine.
Juokavome, kad, jeigu jis būtų išgėręs iš visų stikliukų, būtų girtas miegojęs ir sostinės nepasiekęs.
- Ar badavimas turėjo įtakos jūsų sveikatai?
- Vilniuje tėvas badavo aštuonias, o aš – penkias paras. Medikai kasdien paimdavo kraujo tyrimui, reikėdavo jiems parodyti liežuvį. Jie paaiškino, kad badaujančio žmogaus liežuvis turi būti baltas, o tėvo liežuvis buvo paraudęs dėl saldžios arbatos. Kitas dienas gėrėme arbatą be cukraus.
Kai nusilpusį tėvą išvežė į ligoninę, aš tęsiau bado akciją dar dvi paras. Naktys buvo lietingos, miegojau ant žolės. Paskutinę naktį permiegojau ant prezidentūros laiptų patiesto kilimėlio.
Medikams pasiguodžiau, kad man silpna, maudžia šoną. Jie perspėjo, kad galiu susirgti inkstų uždegimu ir prikalbino važiuoti į polikliniką pasitikrinti sveikatos. Po apžiūros, gydytojų įkalbėtas, grįžau namo.
- Ar Prezidentūros darbuotojai rodė jums dėmesį?
- Aš buvau pakviestas į prezidentūrą, bet pokalbis su prezidento patarėjais truko dešimt minučių. Susinervinau ir, trenkęs durimis, išėjau.
Tėvas pasakojo, kad prezidento patarėjas Albinas Januška, buvo atėjęs su juo pasikalbėti ir pažadėjo, jog pinigai bus grąžinti.
Po šio pokalbio iš Garantinio fondo skola be dalies delspinigių buvo sumokėta ne tik tėvui, bet ir kitiems darbininkams.
Kelis kartus mačiau prezidentą. Jis automobiliu važiavo pro šalį ir kažkodėl užsidengė veidą, o, kai jis buvo išėjęs prie prezidentūros pasikalbėti su žurnalistais, policininkai tuoj pat mane su tėvu apsupo ir neleido net atsistoti.
- Priminsiu tavo žodžius, kuriuos, būdamas vienuoliktokas ir nacionalisto Mindaugo Murzos pasekėjas, buvai sakęs „Lietuvos rytui“: „ Su valdžia reikia kovoti ginklais. Kol kas mums trukdo mokslai, tėvai. Bet po kelerių metų visa šalis pamatys, ką mes galime“.
Ar tauragiškių reakcija dėl tavo bendravimo su radikalais buvo teigiama ir kodėl nebesi aktyvus kovotojas už tiesą?
- Mane pravardžiavo „pasidegėliu“, „binladenu“, „teroristu“. Penkeriais metais jaunesnę seserį Dovilę mokiniai vadino žiežula. Ji kentėjo nuo patyčių, o aš mokėjau iš savęs pasijuokti, nereagavau į užgauliojimus – toliau dalyvavau akcijose, kurias rengė Vytautas Šustauskas, M.Murza.
Neprisijungiau prie M.Murzos partijos ir neįkūriau skyriaus Tauragėje, nes greitai supratau, kad M.Murza - tik ideologas.
Dabar jaunimas emigravo, o pensininkų kovoti už tiesą nekviesi.
Paprastus žmones kviečia vienytis Kristina Brazauskienė, bet aš jos nepalaikau.
Po tėvo mirties supratau, kad pirmiausia reikia rūpintis savo šeima.
Šiemet sausio pirmąją mano vestuvėse tėtis džiaugėsi, kad pamatys anūką.
Žinoma, ryžto kovoti už tiesą nepraradau: eičiau kryžiaus kelius, kad įrodyčiau, jog medikai ne viską padarė, kad tėvas gyventų ilgiau. Bet nėščia žmona prašo to nedaryti. Be to, nuo išgyvenimų man sušlubavo širdis“.
--------
Apie buvusį bendražygį - Tauragės radikalas Saulius Oželis:
„Galbūt kai kam atrodė, kad Stasys kovojo dėl savo uždirbtų pinigų, bet jis iš tikrųjų gynė visų žmonių teises. Jis buvo geras šeimai, svetimiems žmonėms, bet, manau, turėjo daugiau pakovoti dėl savo sveikatos.
Paskutinį kartą Stasį mačiau prieš kelis mėnesius. Jis atrodė blogai: patinęs, kaklo limfmazgiai padidėję. Pasiguodė, kad jo neguldo į ligoninę.
Po laidotuvių Ramūnui pasakiau, kad teisybės paieškos tėvo nebeprikels.
Buvusio bendražygio laidotuvėse negalėjau dalyvauti, nes susirgau.
Aš trejus metus delsiau rimtai gydytis, o šiemet sausio pirmąją dėl širdies ritmo sutrikimo atsidūriau Tauragės ligoninės reanimacijoje. Apie gydytojus galiu pasakyti tik gera, jų priežiūra man ideali“.