Skamba biurokratiškai, nuobodžiai, bet šiuo metu tai yra vienintelis būdas numalšinti emocijas. Kadangi pastaraisiais metais visi maudomės populistinių žodžių jūroje, ir šio Europos vadovų forumo išvakarėse kirbėjo įtarimas, ypač po grupės konservatorių bei jų vadovų pareiškimo dėl Vengrijos, kad ir Lietuvos prezidentė gali pasistengti sužibėti kokiu nors netikėtu minties pasažu.
Buvo atvirkščiai. Lietuvos vadovė pati kritiškai įvertino užsienio reikalų ministro A. Ažubalio entuziazmą paremti nacionalizmą, nors ir neskubėjo galąsti mūsų visuomenėje labai populiaraus galvų kapojimo įrankio. Tai taip pat pažanga ir, ko gero, jau gali pradėti formuotis nuosekli ir aiški Lietuvos užsienio politika.
Akivaizdu, kad mūsų valstybė turi tik du kelius – į Rytus arba Vakarus. Šiaurė ar Pietūs taip pat reiškia Vakarus. Net jeigu ES pasuktų federalizmo linkme, tai reikėtų remti.
Dar geriau, kad ne visi Lietuvoje su tuo sutinka. Pagaliau diferencijuojasi pažiūros ir pozicijos, kurios išsakomos viešai. Europarlamentaras R. Paksas iškart sukritikavo oficialią Lietuvos poziciją.
Anksčiau R. Paksas pakalbėdavo prieš JAV. Jis ir jo partija, kuri tikriausiai mąsto taip pat, turi daug šalininkų. Nesmerkiu. Užtat prieš rinkimus darosi vis aiškiau, kas yra kas. Būtų gerai žinoti, kuo grindžiama viena ar kita pažiūra.
Deja, jau seniai nebekalbama argumentais, nemanau, kad jų sulauksime ir šiuose rinkimuose. Visi reikšmingesni klausimai, užuot į juos atsakius, yra apipinami moralais, insinuacijomis ir dažniausiai juos lydi netikėti „prabudimai”.
Kas iš politinio elito prieš stojant į ES abejojo jos nauda Lietuvai? Be signataro A. Endriukaičio, kuris dar 1994 metais rašė apie tai, daugiau niekas.
Konservatoriai jokių klausimų, susijusių su galimu ES diktatu, nekėlė. Ar tarp dabartinių politikų, remiančių Vengrijos konstituciją, nėra tų, kurie su panieka ir ironija anuo metu tildė net išsižioti nespėjusį euroskeptiką? Kaip Lietuvoje įvyksta netikėti praregėjimai?
Tikriausiai tai yra ir liks viena didžiausių mūsų politinio gyvenimo paslapčių. Nors populiaru ir patrauklu, D. Grybauskaitė neįstojo į Europos kritikų ir aiškiaregių gretas. Tai geras ženklas, teikiantis vilties, kad ir po vasarop numatyto pasaulinio protesto prieš kapitalizmą ji savo nuomonės nepakeis.
Aiškių pozicijų ir argumentuotų valstybės vadovų paaiškinimų reikia daugeliu klausimų. Vienas labiausiai supainiotų – naujos atominės elektrinės statyba.
Iš studijų metų prisimenu kino žurnalą „Tarybų Lietuva”.
Viename jų buvo rodoma, kaip miške – kažkodėl prie laužo – susirinkusi partinė nomenklatūra aiškina apie numatomos IAE naudą Lietuvai ir sovietinei liaudžiai.
Žiūrovai, kurių nuomonės niekas neklausė ir kuriems elektros kainos anuo metu buvo „iki lemputės”, žiovavo ir nekantriai laukė žurnalo pabaigos. Propagandistai tai aiškino kaip karštą gyventojų pritarimą.
Dabartinė situacija dėl naujos elektrinės statybos panaši. Skelbiami ketinančių investuoti garsių tarptautinių firmų pavadinimai net neketinant argumentuoti, kodėl elektrinė reikalinga. Iki šiol neišsklaidyta nė viena viešai iškelta abejonė. Nei dėl kainų, nei dėl strateginės energetinės nepriklausomybės. Arba į klausimus atsakinėjama arogantiškai.
Ne taip seniai signataras A. Januška iškėlė abejonę, ar naujoji atominė elektrinė nebus naudingesnė Rusijai negu Lietuvai. Atsakyta, kad autorius atsilieka nuo gyvenimo. Galbūt premjeras ir pralenkė laiką, bet vis tiek norėtųsi sužinoti ką nors konkrečiau. Beje, panašius argumentus dėl būsimos elektrinės valdymo išsakė ir buvęs D. Grybauskaitės komandos narys L. Balsys.
Visi abejonių kėlėjai nėra energetikos specialistai. Žinomi Lietuvos energetikos ekspertai iš pradžių buvo naujos atominės elektrinės entuziastai, dabar daugelis jau kalba priešingai. Kodėl?
Kaip tiesą sužinoti paprastiems žmonėms? Ar jų funkcija yra tik važiuoti gesinti avarijų?
Dabartinė Vyriausybė yra pasiryžusi bet kokia kaina užbaigti derybas dėl statybų pradžios. Bet ar pradėtus darbus tęs po rinkimų nauja Vyriausybė? Kodėl opozicijos atstovai neįtraukiami į projektų rengimą?
Juk tai nacionalinis projektas, kuriam įgyvendinti reikia ne tik politinio sutarimo, bet ir tęstinumo.
Žaliųjų partija ruošiasi organizuoti referendumą. Jam pritars ir kitos partijos, ir visuomeninės organizacijos.
Tiek rengiant referendumą, tiek jo metu dominuos emocijos. Ar nederėtų Vyriausybei, kol dar nevėlu, surinkti specialistus, politikus ir pabandyti paskelbti bendrą nuomonę? Kas rizikuos investuoti nežinodamas referendumo rezultatų?
Netvirtas ir prezidentės požiūris. Po rinkimų girdėjome vieną nuomonę, vėliau ji pasikeitė. Taip pat buvo išsakytos abejonės dėl investuotojų – kad nepasikartotų liūdnosios "Mažeikių naftos" istorijos.
Kuri D. Grybauskaitės pozicija yra tikroji?