Panašiais idealais buvo tikima dainuojančios revoliucijos mitinguose, kurių dalyviai vis klausdavo oratorių: „Kada gyvensime kaip Švedijoje?“, o šie atsakydavo – „Po dešimties-penkiolikos metų“. Ir jais tikėjo, rinko į parlamentą, suteikė įgaliojimus. Nes lūkesčiai – labai svarbus dalykas. Net ir šiais visuotinio netikėjimo laikais. Ypač – tokiais laikais.
Daug kas ginčytųsi dėl visuotinės gerovės ir aukštų pozicijų pagal pragyvenimo lygį, kurį mūsų šalis pasieks 2030 metais. Palikime tai pesimistų ir optimistų diskusijoms. Geriau pažvelkime į tai, kas tikra: kokie žmonės gyvens toje šalyje. Tiksliau, koks bus jų amžius ir kaip bus pasiruošta šiam esminiam pokyčiui?
Akivaizdu, kad tai bus vyresnio amžiaus žmonių netankiai gyvenama teritorija. Daugiau nei ketvirtadalį visuomenės sudarys tie, kuriems bus 65 ir daugiau metų. Šiuo rodikliu labai nesiskirsime nuo Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos, kur visuomenės senėjimo tempai yra panašūs. Tik, skirtingai nuo mūsų, ten šiam istoriniam virsmui skiriama daugiau dėmesio ir apmąstymų, kuriuos vainikuoja gyvybiškai svarbūs sprendimai.
Gal jums teko atsakinėti į sociologų klausimus apie savo amžių? Buvo pateikti tipiniai atsakymų variantai, naudojami nuo praėjusio amžiaus vidurio. Amžiaus grupės: nuo 18 iki 25, nuo 26 iki 35, nuo 36 iki 45, nuo 46 iki 65 ir vyresnių nei 65. Jums tai nepasirodė keista? Taikinys – jauni žmonės, jiems visas rinkodaros dėmesys ir pastangos. O vyresni – tik nereikšmingas fonas, kažkokia neapibrėžta masė.
Tai klaidingas požiūris, atgyvena epochos, kai vidutinis žmogaus amžius nesiekė 40 metų. Mat šiuolaikiniame pasaulyje būtent vyresni asmenys tampa esminiais rinkos žaidėjais, o visi kiti – mažiau svarbūs. Ir ne tik dėl to, kad pastarųjų kiekis nuolat mažėja.
O kaip piktinasi profsąjungos, kai vyriausybės mėgina taikytis prie šio proceso. Kur tai girdėta – vėl ilgina pensinį amžių! Bet, gerbiamieji, juk 65 metų pensinis amžius apibrėžtas dar jūsų senelių laikais, kai vidutinis tikėtinas dirbančio vyro amžius buvo 67-eri, o išėjęs į pensiją jis dar galėjo tikėtis porą metų pagyventi. Dėl medicinos progreso, automatizacijos, švietimo ir geresnės mitybos dabar vidutinis amžius jau yra 80 metų (kai kuriose šalyse dar daugiau), tačiau pensinio amžiaus riba tebėra beveik nepasikeitusi nuo XX amžiaus pradžios standarto.
Daugybė žmonių, sulaukusių 65-erių, nori nenori, tampa nereikalingi nei fiziškai, nei intelektualiai, nors gali tikėtis gyventi iki 80 metų ir ilgiau. Ką tai reiškia mums visiems?
Pasekmės akivaizdžios jau dabar, o laikui bėgant bus tik ryškesnės. Senstanti Europa velka sunkią naštą ir tampa nekonkurencinga tarptautinėse darbo rinkose. Pasiturinčių, visą amžių gerai apmokamus darbus dirbusių, o dabar solidžias pensijas gaunančių žmonių armija kasmet vis didėja, o ekonomikos plėtra lėtėja. Lietuvoje – kiek kitokia situacija (pensijų dydžio prasme), bet kryptis – ta pati. Geriausias pavyzdys - „Sodros“ agonija.
Mūsų pozicijos šia prasme esmingai skiriasi nuo, tarkime, Pietryčių Azijos ar Pietų Amerikos, kurių šalys jau dabar besireklamuodamos investuotojams primena, kad 50 proc. gyventojų yra jaunesni nei 30 metų.
Apie kokią konkurencingą ir kuriančią Lietuvą kalba vizijų autoriai, kai didžioji dalis visuomenės jau dabar yra už aktyvaus veikimo ribų arba stumiami į jos pakraštį? Neseniai paskelbti apklausos duomenys atskleidė priešingą tendenciją – mūsų šalyje pagyvenusiais laikomi jau tie, kuriems sueina 47 metai, o sulaukę 65-erių yra tinkami tik auginti anūkus. 37 proc. apklaustųjų teigė, kad vyresni asmenys mūsų šalyje sulaukia neigiamo vertinimo.
Užribyje – šimtai tūkstančių senjorų. Patyrusių darbuotojų, vis dar sveikų ir darbščių, bet niekam nereikalingų, nes tokį požiūrį lemia sustabarėjusi mąstymo negalia, beje, būdinga ne tik lietuviams. Tiesa, pas mus prie visų kitų su šia problema susijusių mitų prisideda dar vienas: seni žmonės yra visiški skurdžiai, todėl rinkai visiškai neįdomūs. Toks, žinote, balastas.
Tai - ydingas požiūris, o jo klaidingumą iliustruoja nepaliaujamai didėjantis indėlių kiekis bankuose. Tikrai ne studentai ten deda pinigus. Pagyvenę žmonės turi pinigų, o ateityje jų turės dar daugiau. Tiesiog rinka nepajėgi pasiūlyti nieko, kas sudomintų tą segmentą, kurį įprasta laikyti tiesiog kažkokiu pilku fonu „plius 65“.
Išeitis – paprasta, o sprendimai tiesiog siūlosi patys. Tiesa, tie, kurie priima sprendimus, kol kas elgiasi priešingai. Kalbu apie krizės pradžioje įsigaliojusį draudimą pensininkams Lietuvoje dirbti ir užsidirbti neprarandant savo pensijos. Nemažai šio amžiaus žmonių yra sveiki, gyvybingi ir aktyvūs. Jie nori ir gali toliau būti naudingi visuomenei jų pajėgumus atitinkančiu darbu įprasmindami ir savo pačių būtį. Nieko dramatiško – tiesiog žmonės gyvena ilgiau, o sistema iš inercijos juos „nurašo“ pagal seną tvarką.
Ateitis privers daugelį senyvų asmenų pakeisti savo statusą: iš gaunančiųjų jie taps duodančiais, nes sistema jau po kelerių metų nebepajėgs kompensuoti vis didėjančių sveikatos apsaugos ir slaugos išlaidų. Šiose lenktynėse laimės tos šalys, kurios pirmos pradės kurti jų įtraukimo į darbo ir vartojimo rinką strategiją.
Kokios turės būti darbo vietos? Žinoma, geriau apšviestos, pritaikytos nedidelę judėjimo negalią turintiems žmonėms. Reikės išspręsti kitus uždavinius: tarkime, susijusius su prastesne pagyvenusių žmonių klausa (su amžiumi vis blogiau girdime aukšto dažnio garsus). Baldų ergonomika turės atitikti šios naujos senos darbo jėgos poreikius – apie tai turėtų pagalvoti šio segmento strategai.
Senesnė darbo jėga turės specifinių poreikių ne tik darbo metu, bet ne tik darbo sąlygų kūrimas bus svarbus. Reikės gerai apsvarstyti, kaip efektyviau pertvarkyti slaugos, sveikatos priežiūros įstaigas. Rūpybos centrai, atitinkamos transporto priemonės, būstai. Vienu žodžiu - aplinka, kurioje jautiesi reikalingas ir saugus iki paskutinių savo dienų.
„Kiekvienas nori ilgai gyventi, bet niekas nenori pasenti“, - yra pasakęs britų rašytojas J. Swiftas. Tačiau dabar viskas krypsta ta linkme, kad bus galima senti netampant senu žmogumi. Tas pasaulis bus visiškai kitoks, nei žmonija buvo įpratusi jį regėti. Kokia tada bus Lietuva? Tai priklausys nuo vienokių ar kitokių sprendimų, kuriuos priimsime.