Tačiau, ar tikrai?
Labai tikėtina, jog šį gaisrą jau artimiausiu metu bus siekiama užgesinti iš skirtingų kampų, glaistant skaudžius briaunas, sukandus dantis ieškant kompromiso. Tačiau, kaip atrodo, čia yra kaip tik tas paradoksalus atvejis, jog tik natūrali skandalo plėtotė iki loginės pabaigos, visa skalės apimtimi nuo pradžios iki užsklandos, leidžia bent teoriškai tikėtis tokio rezultato, kai pozityvas pastebimai persvertų negatyvą. Šis skandalas iš tiesų galėtų sunokinti savo vaisius, jeigu suinteresuotai pusei vis tik nepavyktų sukelti priešlaikinio gimdymo.
Iš principo nėra gražu skatinti karingas nuotaikas, tačiau, iš kitos pusės žiūrint tik didelio politinio cunamio bangos gali išplukdyti į krantą tokias charizmatines asmenybes, kurios fgalėtų stoti į kovą su D. Grybauskaite dėl naujos prezidento kadencijos, tokiu būdu atnešant tikrų rinkimų dvasią, intrigą ir skonį.
Nevarginčiau skaitytojo, jeigu čia svarbiausias dalykas būtų vien tik „skonis“, noras pabėgti nuo putiniškų rinkimų fantasmagorinio precedento, kai laimėtojas žinomas iš anksto, dabar bandant apgalvoti labiau oraus spektaklio scenarijų, čia iš tiesų leidžiu sau pasvajoti su dar didesnėmis apsukomis, bandydamas įsivaizduoti, jog mūsuose tokiu laimėtoju galėtų tapti kitas žmogus, keičiantis poste esamą prezidentę ir politinį kursą.
Be galo žaviuosi dabartinės prezidentės elegancija, protu ir sugebėjimu valingai siekti užsibrėžtų tikslų, simpatizuoju kaip žmogui, tračiau drauge privalau išsakyti tą prozišką tiesą be jokios povyzos, jog, mano galva, D. Grybauskaitės valdymas yra nuostolingas šaliai moraline politine prasme. Jis užprogramuoja krizę arba tą dviprasmiškos harmonijos skiepo variantą, kuris labai realistiškai subujojo kai kuriuose kaimyninėse šalyse.
Turiu galvoje ne tik ir ne tiek nuostolius užsienio politikoje, kas labai akivaizdu, bet dar labiau tas kolizijas vidaus politikoje, kurias sukuria prezidentės užmojai koncentruoti valdžią išimtinai nuosavose rankose, panaudojant slaptąsias tarnybas savo įgeidžių, kaprizų ir ambicijų tenkinimui, to paties valdžios pertekliaus užtikrinimui. Tai stabdo šalies politinės sistemos vystymąsi labiau civilizuota linkme, palieka mus užklimpusius kažkokios politinės pelkės dumble, pakeliui į nieką.
O jeigu dabar kažkas ims ir pasakys, jog, nežiūrint atskirų, prasikišančių smulkių charakterio trūkumų, prezidentė neva nuveikė daugi nepaprastai gerų darbų, leisiu sau paklausti - nejaugi LEO.LT išardymą, „Snoro“ bankroto peripetijas, šalies chunveinbinizaciją Garliavos išteklių pagrindu laikote sėkmės istorijos pavyzdžiais? Kitas klausimas, ar prezidentės inicijuoti kadriniai pakeitimai pasitarnavo labiau efektyviam tarnybų darbui, ar galbūt yra kaip tik atvirkščiai?
Prisisapnavo, be abejo, niekados taip nebus, kaip čia pabandžiau ką tik įsivaizduoti jau vien dėl to, jog šiandien neva jau cunamio bangas keliantys personažai yra tie patys prezidentės pakeleiviai, galbūt net bendraminčiai, suplėšę ne vienus marškinius ant savo populistinių krūtinių, tikri operečių isterijų veteranai.
Taigi, labai tikėtina, jog viskas baigsis audros stiklinėje perspektyva, iš pradžių truputėlį apsitaškius purslais, po to išsidžiovinus. Visiems likus it musę kandus. Toks techninis nesusipratimas.