V.Čepas pasidairyti, kaip atrodo Klaipėdos iškabos, išsiruošė su miesto savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus specialistais.
Jie pasivaikščiojo pagrindine Herkaus Manto gatve ir Lietuvininkų aikšte.
Lietuvių kalbą besistengiantis puoselėti vicemeras jau seniai piktinasi, kad tiek daug parduotuvių, kavinių, barų savininkų net nesivargina lietuviškai parašyti, kuo verčiasi.
Labiausiai vicemerą nustebino Lietuvininkų aikštė, kurioje stovi pirmosios spausdintos lietuviškos knygos autoriaus Martyno Mažvydo paminklas.
Lietuviškų užrašų čia – tik vienas kitas.
Savivaldybės valdininkai teigia šioje situacijoje neįžvelgią jokių pažeidimų: jei iškaboje yra įstaigos savininkų įregistruotas nelietuviškas prekės ženklas, vadinasi, viskas gerai.
V.Čepo manymu, šalia prekės ženklo turi būti ir lietuviškas užrašas, nurodantis, kad tai drabužių, batų parduotuvė ar kavinė.
Kadangi nuomonės išsiskyrė, savivaldybė nusprendė paaiškinimo kreiptis į Valstybinę lietuvių kalbos komisiją ir Valstybinę kalbos inspekciją.
Gimtosios kalbos ignoruoti negalima
* Vartotojų teisių apsaugos įstatymas teigia, kad valstybinė kalba privaloma visuose vartotojams skirtuose viešuosiuose išoriniuose ir vidiniuose prekybos ir paslaugų teikimo vietų užrašuose, įskaitant prekybos ir paslaugų teikimo vietų pavadinimus.
* Valstybinės kalbos įstatyme rašoma, kad valstybinė kalba privaloma Lietuvos Respublikos įstaigų ir organizacijų antspauduose, spauduose, dokumentuose, blankuose, iškabose, Lietuvos gaminių ir paslaugų pavadinimuose bei aprašuose.