Atrodo, tiek kalbėta, tiek sakyta, o bažnytinėje bendruomenėje daromos tos pačios klaidos. Viešai svarstyti apie vidines problemas, viešuosius ryšius - tai gal jau visai šventvagiška? Į tai niekas rezultatyviai nereaguos, o nemalonę greitai gali užsitraukti.
Solidariai prisijungiu prie T. Vilucko pagiriamųjų žodžių renginiui „Šv. Valentino dieną kitaip“, kad tai gražus organizatorių vadybinis gebėjimas, kuris parodė, kad tokių renginių reikia: salė ne tik buvo sausakimša, bet net netilpo visi norintieji dalyvauti. Gebėjimas tokius renginius organizuoti per daugiau nei 20 metų atgautos tikėjimo laisvės laikotarpį nėra naujiena. Galima visiems kartu pasidžiaugti ta patirtimi. Tačiau vargiai įmanoma sutikti su autoriaus išsakyta mintimi: „Tačiau dėl atgarsio visuomenėje tenka apgailestauti, kad interneto žiniasklaida solidariai nekreipė į renginį dėmesio“.
Nereikia turėti iliuzijų, kad labai pasaulietinė žiniasklaida puls viešinti ir bus visi palankūs religiniams, bendražmogiškas vertybes propaguojantiems nekomerciniams renginiams, tačiau jei neatliekama net minimalių viešinimo darbų, paskui priekaištauti „internetinei erdvei“ nederėtų. Organizatoriai net elementariausių pranešimų žiniasklaidai neparengė. Kaip tie atgarsiai galėjo susiformuoti?
T. Viluckas pateikė pavyzdį, kad viena žiniasklaidos interneto priemonė paprasčiausiai ignoravo šį renginį, bet juk yra tikrai ne tik viena minimoji visoje interneto erdvėje. Viena žiniasklaidos priemonė neobjektyvi ir vienpusė yra vienu klausimu – kita kitu. Ir jokiu būdu nereikia “įstrigti” bandant „pralaužti“, kad būtent kuri vien „pamėgtoji“, turinti didžiausius reitingus priemonė viešintų. Užgaišus įtikinėjant vieną priemonę – iššvaistomas laikas ir neatliekamas bendradarbiavimas su kitomis žiniasklaidos priemonėmis. Ypač, kai žinoma tos redakcijos išankstinė nuomonė tradicinės šeimos klausimu. Jei neįmanoma informacijos skleisti per didžiąsias angas, reikia išnaudoti bent plyšelius.
Organizatoriai prikalbino LRT būti renginio „Šv. Valentino dieną kitaip“ rėmėjais ir darbas tarsi baigtas. O „terliotis“ su detalesniu viešinimu kiek kuklesniais kanalais – paprasčiausiai nematė reikalo. Tačiau tokius renginius būtų galima panaudoti žymiai platesnėms diskusijoms viešojoje erdvėje tiek prieš renginį, tiek po jo. Ir tai papildomai labai daug lėšų nekainuotų, bet būtų pasiektas ir pats renginio tikslas. Juk nėra svarbiausia sueiti ir smagiai „pasitūsyti“, bet kad suformavus tam tikrą mintį, vertybę tiek susirinkusiems, tiek platesnei auditorijai.
Šia proga reikėtų prisiminti ir protestantų, vieningai tiek tradicinių, tiek naujų Bažnyčių, organizuotą kelių dienų renginį “Vilties festivalis” praėjusių metų spalio 29-30 d. Vilniuje, „Siemens“ arenoje. Lėšų jo reklamai buvo skirta tikrai daug: lauko stendai miestuose, reklaminiai maketai šalies dienraščiuose ir pan., tačiau plačiojoje žiniasklaidoje dėmesio sulaukė, galima sakyti, nulinio. Tai akivaizdu, kad ir įvedus pavadinimą interneto paieškoje. Pats renginys, suprantama, kainavo nemažus pinigus, programa parengta gera, profesionali, kas dalyvavo renginyje, tikriausiai patenkinti, tačiau visumoje tai liko tarp savų, nematoma plačiajai visuomenei. Savo viltį toks renginys tikriausiai sustiprino, bet Lietuvai vargiai ar pridėjo bent lašelį?
Sveikintina, kad bažnytinė bendruomenė pastačius didžiuosiuose Lietuvos miestuose dideles arenas ėmėsi jas panaudoti savo reikmėms. Pirmieji tai padarė Šiauliai organizuodami Šeimų šventes Kalėdų proga Šiaulių arenoje. Bet taip pat būkime nuoširdūs pirmiausia patys sau. Ir be išankstinių nuostatų pažiūrėkime, kad Šeimų šventėje dauguma pagyvenę žmonės. Šeimas atstovauja močiutės ir seneliai. Ar ne todėl, kad ir programą reikėtų kiek keisti, kad ji būtų labiau patraukli jaunesnei kartai?
Kad ir kaip kalbėtume tik apie tikėjimo slėpinio gilumą, brandą tyloje, jo nematomumą „plika“ akimi, vis vien Evangelija byloja ir apie to lobio išorę, pristatymą plačiajai visuomenei, viešuosius ryšius, santykį su sekuliariu, daugiasluoksniu pasauliu.
„Ką kalbėjote patamsyje, skambės šviesoje, ir ką šnibždėjote į ausį kambariuose, bus garsiai skelbiama nuo stogų!“ (Lk 12,3).
„Ir niekas, uždegęs žiburį, nevožia jo indu, bet stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose“ (Mt 5,15).
„Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“ (Mt 5,16).
Apaštalas Paulius sakė: „Mes juk rūpinamės geru vardu ne tik Viešpaties, bet ir žmonių akyse“ (2 Kor 8,21).