Iki sielos gelmių sujaudintas G. Bineris tapo vienu iš dešimčių, šimtų tūkstančių planetos gyventojų, kurie labiau už viską trokšta ištrinti baisius prisiminimus iš savo galvos. Tačiau kuo atkakliau jie bando pamiršti, tuo labiau kamuoja tos šiurpios detalės, dieną besibraunančios į mintis, o naktį grįžtančios su sapnais. Tai vadinama potrauminio streso sindromu.
Išprievartavimų ir užpuolimų aukos, išgyvenusieji katastrofas, sugrįžusieji iš karo. Žmonės, kurie viską atiduotų tam, kuris išvytų praeities vaiduoklius, susisukusius gūžtą jų atminties palėpėje. Sunkiausi šios ligos atvejai – savižudybė, psichiatrijos ligoninė, arba chroniška depresija. Siūloma terapija – grupiniai seansai, malda, meditacija, trankvilizatoriai. Tūkstančius kartų, tūkstančiuose vietovių bandytos ir dažniausiai nepasiteisinančios priemonės.
Bet štai vilties žiburys košmarų kamuojamoms smegenims – po ilgų tyrinėjimų metų mokslininkai priartėjo prie ribos, už kurios slypi atsakymas į didįjį klausimą: kaip veikia žmogaus atmintis? Ir gal net svarbesnį – ar galima pašalinti jos fragmentus nepažeidžiant visumos?
Atsakymas yra „taip“, apie šiuos atradimus rašo daugybė mokslo žurnalų, tačiau skamba jis kol kas netvirtai. Mat remiasi įrodymais, kuriuos pateikė elgesys padarų, negalinčių papasakoti apie savo prisiminimus ir jausmus jų netekus. Pilkos laboratorijų žiurkės, metų metais kamuotos elektrošoku, junkytos sacharinu, pratintos prie tam tikrų garsų. O svarbiausia – gavusios tam tikrų sintetinių baltymų, kurie ištrindavo jų prisiminimus apie skausmą.
Tai – paslaptinga teritorija, į kurią įžengiama po dešimtmečių klaidžiojimų painiuose žmogaus smegenų sandaros labirintuose. Lūžis įvyko tuomet, kai vienas atkaklus Niujorko universiteto neurologas atsisakė patikėti pasaulinių autoritetų žodžiu ir praktiškai įrodė, kad žmogaus atmintis – visai kitokios prigimties, nei manyta iki tol. Kurdamos prisiminimą, mūsų smegenys išskiria baltymus, kuriuos susieja elektromagnetiniai impulsai. Tai - vadinamoji neuronų konsolidacija, apie kurią buvo žinoma ir anksčiau. Tačiau visiškai klaidingai manyta, kad viskas kaip matrica įsispaudžia tam tikrose smegenų srityse ir prireikus vėl „iššaukiama“.
Šis „iššaukimo mechanizmas“ ir buvo atsakymo raktas. Tiesa, atrakinantis duris į dar klaidesnį labirintą: pasirodo, kai mėginame ką nors prisiminti, smegenys vėl išskiria baltymą, kuris stabilizuoja neuronų ryšius. Tuomet suveikia panaši, tačiau ne tokia pati elektromagnetinė sąsaja – ir prisiminimas tarsi iškyla prieš akis. O ką, jeigu pavyktų nuslopinti to baltymo išsiskyrimą specialiu preparatu?
Vienas toks atminties sąsajų konstravimo baltymas PKMzeta jau yra ištirtas. Yra ir preparatai, galintys blokuoti jo sintezę. Sugirdyk tokią tabletę depresijos kamuojamam ligoniui, o paskui paprašyk prisiminti apie vienintelio vaiko žūtį. Jis prisimins tragišką faktą, tačiau emocinė našta jau bus išnykusi, nes nesigamins baltymas, keliantis skausmingus išgyvenimus. Taip viskas turėtų atrodyti netolimoje ateityje, jeigu tyrėjams pavyks įgyvendinti savo revoliucines idėjas.
JAV jau vykdomi tyrimai, kurių metu pacientams duodama paniką ir stresą slopinančio vaisto „Propranolol“, o po to kalbamasi apie baisius prisiminimus. Tai – jau atgyvenęs preparatas su įvairiais šalutiniais poveikiais, tačiau dalies pacientų atveju ši metodika pasiteisina. Tikimasi, kad sukūrus naujus vaistus, neigiamų atminčių trynimas iš smegenų bus dar sklandesnis.
Laboratorijų žiurkės po šių bandymų pamiršta siaubą, sukeliamą garso, kurį iškart lydėdavo elektrošokas. Visi kiti tyrėjų graužikams įdiegti prisiminimai išlieka. Tačiau graužikai nepapasakos kaip jaučiasi netekusios dalies prisiminimų, skausmo, baimės. Kitaip tariant – patirties, kuriančios individą.
Kaip ir klonavimas ar kamieninių ląstelių technologijos, šis metodas brėžia dar vieną etikos ribą, kurią teks peržengti žmonijai. Išmintis nedalijama už dyką – ji ateina su metais, išgyvenimais, skausmu. Kartais – su labai skaudžiomis netektimis. Koks būtų pasaulis, jeigu visi galėtų trinti nepatikusius prisiminimus? Išsiskyrei su drauge, o po to netekai darbo. Tabletė. Mylima komanda pralaimėjo finale. Dar viena tabletė.
Žmonės trinti atmintį mėgina jau dabar, tik paprastesniais būdais: alkoholiu, narkotikais ir melu. Gavę stebuklingą įrankį, juo naudotųsi kur kas dažniau, nei buvo sumanę mokslininkai, siekiantys išvaduoti pacientus nuo šiurpių prisiminimų. Žmonija yra regėjusi (ir visai neseniai) mėginimų perrašyti istoriją. Gali būti, kad ateityje diktatoriams to daryti nebereikės – bus įmanoma perrašinėti pačių žmonių, ištisų tautų atmintį.
Šie atradimai nauji, bet pati istorija – jau ne kartą girdėta. Juk ir pacifistas Albertas Einšteinas, parašęs garsiąją formulę E=mc2, ateities kartoms taip pat liko žinomas kaip „Atominės bombos tėvas“, nors prie jos kūrimo neprisidėjo.