Bet šiandien
jokie kiti žodžiai nėra taip tąsomi po filosofinius šiukšlynus kaip„laisvė“ ir „meilė“, jų prasmės patiria „infliaciją“, tapo
chimeriškos, chameleoniškos, panašios į pasakų devyngalvį slibiną.
Nuomonių ir neatsakingos laisvės pavyzdžių yra tiek daug, jog pasidaro
nebeaišku, kas yra tikroji laisvė. Atitrūkus nuo sovietinės grandinės
paaiškėjo, jog nelabai mokame naudotis laisve, papulta į laukinės
savivalės šėlsmą.
Šiame kontekste nuolat pasigirsta balsų, kad Bažnyčia prieštarauja
laisvei, girdi, ji yra žmogaus laisvę varžanti institucija. Nieko
naujo išgirsti, jog Dievas yra priešas, o velnias - draugas!..
Bažnyčia nėra prieš laisvę ir nebijo laisvės, tačiau ryškių
neteisingos laisvės pavyzdžių paskatinta kviečia susivokti, kad yra
ribos, kurias apibrėžia Kūrėjas, jo duotoji prigimtis, kiti žmonės.
Žmogus turi tikrą, nesumeluotą laisvę, tačiau nebūdamas absoliutas,
naudojasi sąlygine, daline laisve, labiausiai pasireiškiančia
pirmiausia jo paties pasaulyje, kuriame jis save kuria, gal būt ir
griauna. Atrodo, kad labiau akcentuojamos techninės galimybės, tačiau
prasilenkiama su protavimu, teisingumu ir prasme. Laisvė panaudoti
peilį, tačiau kam? Dėl laukinės savivalės susilaukiame karčių
padarinių, nukenčia tikrasis žmogaus gėris.
Neretai neteisinga laisvė pridengiama demokratijos sąvoka: kaip
nubalsuosime, taip ir bus. Žinoma, žmogus yra atsakingas, privalo
apsispręsti, todėl reikia ir balsavimo. Tačiau kai patys sau leidžiame
ir vykdome blogį, parodome liūdnąją demokratijos savybę: iškreipta
buldozerinė demokratija trypia vertybes ir asmenis. Apskritai
demokratijos silpnumas pasireiškia tuo, jog neretai išrenkami ne
tobulesni, ne patys geriausi, patikrinti, tačiau, kaip rodo patirtis,
- įsiteikėliai ir melagiai. Tuomet demokratijos vardu, rankų
pakėlimu, daugumos sprendimu daromi juodi darbai. Balsų dauguma
leidžiama žudyti tautos ateitį - negimusius kūdikius, griauti šeimą,
įsigalėti monopolijoms, „demokratija“ tarnauja pinigams, yra perkama
ir parduodama, neatsižvelgia į paprastą žmogų. Mūsų matoma demokratija
neretai yra nešvarių žaidimų, manipuliavimo terpė ir priedanga,
kurioje klesti savivaliavimas ir vienpusiškumas. Paskutiniai įvykiai
dėl FNTT pareigūnų atleidimo parodo, jog teisingumas nėra pagrindinis
kriterijus, kuriuo būtų remiamasi aukščiausiuose valdžios
sluoksniuose.
Pagrįstai kyla klausimas, kas apsaugos nuo nenormalių, beprotiškų
sprendimų, ar yra koks nors bedieviškos, savanaudiškos ir amoralios
demokratijos saugiklis, kai trypiama tikroji laisvė, kai nebepaisomas
nešališkas teisėjas - Dievas, kai paminami teisėti žmonių interesai?
Jei etinių, moralinių saugiklių nebelieka, galutinis rezultatas -
niekas nebegina tiesos, gėrio, vertybių, galiausiai niekas nebegina
laisvės. Vardan laisvės nebelieka laisvės, demokratija save žlugdo,
nebetenka prasmės, tampa išsidirbinėjimu, grimztant į nesibaigiančių
nesusipratimų ir konfliktų liūną. Susidaro įspūdis, jog Seimas vis
labiau patenka į tokią būklę, o konflikto ugnį pakursčiusi
Prezidentūra ko gero norėtų joje sudeginti dabartinę politinę
struktūrą.
Kad brandžioji laisvė ir ja grindžiama demokratija galėtų egzistuoti,
reikia žmonių, kurie sugeba atskirti gėrį nuo blogio, melą nuo tiesos,
kurie neperžengia tikrovės ribų ir sugeba įsipareigoti. Tai būtų
neįmanoma, be sveikos pedagogikos, šeimos, tautos, be sąžinės, sveiko
proto ir tradicijos, pagaliau ir be Dievo malonės. Deja, neretai tas,
kuris kalba apie laisvės ribas, apie atsakomybę prieš kitus žmones,
valstybę, ateities kartas, apie prigimtį, kuris skelbia gėrio ir
blogio perskyrą, yra nurašomas pavadinant antidemokratiniu elementu,
demokratijos ir laisvės priešu.
Krikščionybės esmėje glūdi principas, jog laisvės prasmė yra meilė. Ir
meilė suteikia laisvei ribas. Šv. Augustinas yra skelbęs paradoksalų
teiginį: mylėk ir daryk ką nori. Tai pašaukimas būti laisviems gėryje,
gėrio ir tiesos tikrovės viduje, šiapus gėrio. Žmonių visuomenėje
laisvės ribos nustatomos susiderinant, susitariant dėl laisvės ribų,
įstatymais, kadangi praktiškai yra neįmanoma įgyvendinti kiekvieno
individo absoliučiųjų laisvės lūkesčių. Jei žmogus gyventų vienas
šimto kvadratinių kilometrų teritorijoje, gal tuomet nereikėtų ir
įstatymų... Reikėtų atminti, jog blogio aplinkoje galiausiai
įsivyrauja žiauriausias lyderis, o krikščioniškos etikos aplinkoje -
laisve yra dalinamasi ir vadovaujantysis yra tarnaujantis bendram
gėriui. Juk to ir tikimės iš valdžios, ir nuogąstaujame, kai ima
dominuoti „geležinės ledi“ ir panašiai.
Deja, demokratijos, pliuralizmo, tolerancijos priedangoje į žmonių
protus ir visuomenės papročius braunasi egoizmas, maištingumas,
akiplėšiškumas, begėdystė. Per visuomenę ritasi bjaurasčių,
išsidirbinėjimų, tragedijų lavina, tarsi sniego kamuolys, kuris didėja
ir grasina nušluoti ir sunaikinti visa tai, ką amžių patirtis
išgrynino kaip vertybę. Šių dienų savavaliautojas, pasivadinęs
liberalu, yra labai aikštingas, pilnas manierizmų, brutalus, be
skrupulų individas. Jo mąstymas, laikysena, elgesys išduoda, jog tai -
laukinis. Nyčės filosofijos „antžmogis“, pamynęs visas ribas, todėl,
paprastai sakant, - tikras išgama. Gaila, kad būtent tokie šiandien
yra eksponuojami, iškeliami ir šlovinami.
Klausiam, kas užvedė šį mus naikinantį mechanizmą, kuris įgyja
pagreitį, leidžia tarpti visokioms patologijoms, siekiančioms
pripažinimo ir net privalomumo statuso? Antai viename mitinge ginanti
abortus studentė šaukė: „Ar nežinote, kad Lietuvoje daugumas (?)
žmonių pasisako už abortus? Jei jūs bandysite uždrausti abortą, mes
išeisime į gatves, daužysim parduotuvių ir namų langus, padeginėsim
automobilius, apmėtysime priešininkus supuvusiais kiaušiniais!“
Norėtųsi tokiai pasakyti: „Vargšele, jei tavo motina būtų taip
mąsčiusi, šiandien galbūt nešūkautumei!“
Ar šis pavyzdys nėra tipinis ir atspindintis dabartinę
moralinę padėtį valdžios sluoksniuose? Maždaug, jei uždrausite mums
įgyvendinti neteisybę, tai mes padarysime jums dar didesnę neteisybę!
Jei neleisite pašalinti per gerai dirbančius pareigūnus, tai pelenais
paleisime ir Vyriausybę, ir Seimą! Mat ją devynios tą Lietuvą, svarbu
mano viršenybė! Ar tai nėra velniška?
„Nyčistai“, „freudinė banda“ vis labiau įsigali, juos galima sutikti
stadionuose, autobusuose, diskotekose, mokyklose, net Seime. Tai be
jokio „atsiprašau“ per gyvenimą einantys laukiniai, šių dienų
barbarai, kurie pasižymi deformuota, iškonstruota moraline sąmone.
Padoriai visuomenės daliai, taip pat ir Bažnyčiai iškilo iššūkis -
drąsiai skelbti tikrąją laisvės sampratą, žmogaus ir žmogiškumo idealo
žinojimą. Jonas Paulius II yra sakęs, jog blogio ribą nubrėžia
teisieji. Ir laisvės ribas turi nubrėžti teisieji, dorieji, nes
blogieji tokių ribų nebežino, nesilaiko, nepaiso. Juk kovų už laisvę
esmėje glūdi pastangos išsivaduoti iš nedoro žmogaus jungo. Baigiant
norisi tikėtis, kad dorieji bus išlaisvinti (gal būt patiems reikės
išsilaisvinti?), o klystantys ir blogieji - pataisyti ar suvaržyti...
***
Kunigas Oskaras Petras Volskis yra Vandžiogalos parapijos klebonas.