Prisiminkime tik du vaizdus. Pirmas – laidotuvės 2008-ųjų kovo vidury: pilna Šv. Jonų bažnyčia, kur pašarvota urna, gedėtojų eilės, nutįsusios per Pilies gatvę, atsisveikinančiųjų minios bažnyčios kieme ir gatvėse, kuriomis urna buvo vežama į Menininkų kalnelį, minios ir ten, ties iškasta duobe.
Antras vaizdas – suolelio Brode atidengimas artisto atminimo įamžinimui 2011-ųjų spalį. Kiek ten susirinko artimųjų, draugų, gerbėjų?
Kelios dešimtys? Šimtas? Kiek praėjo pro šalį, visiškai nesusidomėję ir net nežinantys, kas tas Kernagis?
Vytauto Kernagio atminimo įamžinimu rūpinasi jo šeima, įsteigusi tam tikslui fondą. Daug šeimų palaidojo savo įžymius artimuosius, ir per anksti išėjusius, ir garbaus amžiaus sulaukusius. Jų atminimu artimieji iš esmės ir rūpinasi.
Tačiau ar kas prilygs Vytauto Kernagio šeimai, kuri per tuos ketverius metus nuveikė ar inicijavo įspūdingai, netgi erzinančiai daug: nuo „Beprotiškai fantastiško gimtadienio“ Lietuvos televizijoje ir per jį surinktų lėšų skyrimo onkologiniams ligoniams iki kompaktinių diskų su negirdėtomis dainomis ir natų knygų, nuo fotoparodos vežiojimo po Lietuvos miestus ir miestelius iki idėjos sukurti Vytauto Kernagio muziejų.
O dar „Gėrio menas“, kur menininkai onkologinėje ligoninėje žaidžia ir kuria su vaikais, o Bardų skverelis Nidoje ties paminklu Benui, o dainuojančio jaunimo konkursas, o prizas bardams – gitara ir stipendija kūrybingiausiam studentui...
Jo įamžinimas jau tapo reiškiniu, o tą reiškinį aptarėme su menotyrininku Sauliumi Pilinkumi, Vilniaus rotušės ceremonmeisteriu. Tai artimas Vytauto Kernagio ir jo šeimos bičiulis, ne kartą padėjęs organizuoti ir vedęs artisto atminimo renginius.
- Tai gal ir pradėkime nuo tų dviejų vaizdų: bekraštė minia ties urna ir būrelis ties atminimo suoleliu. Taip ir turėjo būti, ar ne?
- Žinoma. Čia negali būti kaip Pere-Lachaise kapinėse Paryžiuje, kur visas pasaulis važiuoja.
Viena, Vytautas yra mūsų, o ne viso pasaulio. Antra, didelė Lietuvos žmonių dalis gyvena labai dinamišką gyvenimą. Taip, ryški asmenybė išėjo – jie sureaguoja, bet kitą dieną reikia naujų ryškių asmenybių.
Manau, kad su Vytauto Kernagio atminimu yra toks geras dalykas: jo vaikai, jo žmona, būrelis jo draugų tuo rūpinasi. Gali atrodyti, kad per tam tikrą trumpą laiko atkarpą atsirado per daug to atminimo ženklų: įvykiai, įrašai, koncertai. Kaip po sprogimo: daug daug daug daug daug.
Bet man tai priimtina dėl paprastos priežasties – tai reikalinga. Čia kaip su paminklu Frankui Zappai Vilniuje. Jeigu kiltų didelė atmetimo reakcija, tai to paminklo ir nebūtų. Jeigu kiltų didelė atmetimo reakcija Vytauto Kernagio stipendijai ar prizu tapusiai gitarai, ar suoleliui Brode, ar memorialinei lentai prie namo Kaštonų gatvėje, ar Beno paminklui Nidoje, ar senų įrašų ir natų leidybai – negi jie atsirastų? Jų galėjo nebūti.
Galima buvo bijoti, kad tai jau bus sviestas sviestuotas ar druska druskinga ir dar kaip nors.
Kitas dalykas: jeigu ne šitos pastangos, skirtos menininkui, kurio nebėra – kas jį atsimintų? O kiek tų atsimenančių? Kiek yra tų, kuriems dar reikia Vytauto Kernagio? Jų yra nemažai. Bet ne šimtai tūkstančių.
- Vadinasi, laikas padėjo atsirinkti. Juk Vytauto Kernagio dainos – apie kurias pasakoma, kad „mes su jomis išaugome“ – skirtos ne minioms ir ne foniniam klausymui, jos kamerinės ir dauguma sukurtos pagal gerą poeziją. Ir iš viso Kernagis – ne popsinis blizgutis, o labai rimtas menininkas.
- Vienareikšmiškai! Betgi jis mokėjo ir popsinius mygtukus paspausti.
Labai įsiminiau jo vieną kreipinį iš tų laikų, kai dainavo Profsąjungų rūmuose. Buvau dar studentas, turėjau svečių nevilniečių ir atsivedžiau juos į Kernagio koncertą. O jis nuo scenos kreipėsi: „Senk ju, pank, veri mač“. Salėje ekstazė! Nieko sau – pastebėjo, kas jo klausosi!
Ką noriu pasakyti: kas norėjo, tas galėjo Kernagio asmenyje atrasti tai, kas jiems artima. O Kernagis žinojo, ko publikai reikia.
- „Senk ju, pank, veri mač“? Juk tai kabareto „Tarp girnų“ laikas, 1983-iųjų gruodis.
- Taip, taip, taip!
Gaila... Ne, gerai, kad išliko tegu nedidelis, bet tas Kernagio draugų būrys, kuris gali bet kada – su proga, be progos – susirinkti. Šeima inicijuoja tuos susibūrimus, nebūtinai savo namuose. Tik man visą laiką kyla klausimas, toks niekšiškas: kiek ilgai šeimai užteks energijos?
- Kalbėjomės su Egle Kernagyte. Ji džiaugėsi, kad visoms šeimos iniciatyvoms visada lengvai atrasdavo pagalbininkų ir mecenatų, nes be jų Vytauto Kernagio įamžinimo akcijos būtų neįmanomos.
- Visa tai, ką šeima iki šiol darė, buvo lyg tuštumos užpildymas. Kai netenki savo artimo žmogaus, norisi jį vis tiek šalia jausti, turėti.
- Tai lyg gyvenimas atgal?
- Bet Vytauto Kernagio jaunimas – veiklūs, kūrybingi žmonės. Nieko neatidėlioja. Veikia, lyg žinotų seną rusišką patarlę: „Kuklumas – trumpiausias kelias į užmarštį“.
Pagaliau, kokiame laike gyvename! Reikia nuolat kalbėti, kartoti, varyti. Dažnas priminimas – kaip malda. Nes jeigu nekartosi ir nepriminsi – išnyks. O gal ne visai taip? Gal niekur neišnyks?
- Kas liks iš to, kas pradėta? Pavyzdžiui – „Beprotiškai fantastiškas gimtadienis“ gegužės 19-ąją, o per jį gausiai suaukotos lėšos – onkologinėms ligoms gydyti?
- Graži tradicija. Bet nuo ko ji priklauso? Nuo šeimos? Nuo to, kad Lietuvos televizijoje dirba žmonės, kurie bendravo su Vytautu Kernagiu ir yra paveikti jo asmenybės patrauklumo?
- O „Vilniaus Brodas gyvas“ – ar tai buvo vienkartinis dalykas, susijęs su Vytauto Kernagio 60-mečiu? Kaip pačiam atrodo, ar visuomenė už Brodo idėjos užsikabino?
- Iš to, kaip tai vyko pernai, taip – užsikabino, tai reikalinga, įdomu. Bet kažkas turi vis pakurstyti ugnelę. Pečkuriai reikalingi! Kaip Vida Ramaškienė „Kino pavasariui“. Tyliai kursto ištisus metus, o pavasarį staiga ima važiuoti tas traukinys.
Visus reiškinius, kurie vyksta, kažkas kursto.
Kas kurstys Brodo gyvybę? Vėl šeima? Kai jau girdisi, kad jie „gyvena iš savo įžymaus tėvo“. Maždaug, eksploatuoja įvaizdį, dar kažką.
Pasiskaito mūsų kaimynai, draugai ir broliai, kad, tarkim, Elvis Presley ar kitas nebegyvenantis artistas neša savo šeimai turtus, ir perkelia tą Amerikos modelį į Lietuvą.
Užtat jeigu tu rūpiniesi atminimu, rengi koncertus, išleidi senus įrašus, tai tau kapsi ir tu labai gerai iš to gyveni. Pasipelnai iš atminimo.
- Iš atminimo saugojimo pasipelnyti? Netikiu, kad Lietuvoje tas turtų nešimo modelis galioja.
- Kalbos nėra! Aš ne tik netikiu, bet žinau, kad negalioja.
- Jeigu Vytauto Kernagio atminimu rūpintųsi ne šeima...
- Bet jeigu niekas kitas to nedaro? Kas belieka?
- O kas turėtų tą daryti?
- Niekas neprivalo. Kas galėtų rūpintis menininkų atminimu? Simpatikai? Kas rūpinasi, pavyzdžiui, Oscaro Wilde'o atminimu? Tie, kuriems matyt daro įspūdį jo asmenybė ir kūryba. Kas rūpinasi Wolfgango Amadeus Mozarto atminimu? Kas rūpinasi, kad veiktų Mozarteum universitetas Zalcburge?
Matyt, tie, kam to reikia, kam svarbu, kas mano, kad jų gyvenimas bus ne toks turtingas ir įdomus, jeigu Mozarteumo nebus. Kas rūpinasi poezijos leidyba? Tas, kas mano, kad poezija reikalinga, kad ji turi būti.
Pavyzdžiui, Franko Zappos giminės atvirai nenori būti vien jo giminės ir jo atminimo puoselėtojai. Jie yra jie. Dweezilis Zappa, garsus roko muzikantas, pats sako: „Aš nesu Franko Zappos sūnus, aš esu Dweezilis Zappa, gitaristas.“
Aišku, visiems keturiems talentingiems Zappos vaikams padeda tai, kad jie yra jo vaikai, bet kai kas jiems yra labai sudėtinga.
Ir Vytauto Kernagio šeima savo gyvenimus gyvena. Taip ir turi būti. Tuo labiau, kad Vytautas Kernagis niekada nesistengė savo vaikų padaryti savo profesijos įpėdiniais ar įkaitais.