Gyvenantieji laisvėje iš nuteistųjų mėgsta pasityčioti, kad „visi jie už grotų pakliuvo nekalti“. Mat nuteistieji dažnai porina istorijas apie tai, jog iš tiesų nieko nepadarė, bet buvo neteisingai apkaltinti.
Todėl sunku vienareikšmiškai vertinti ir buvusio Lietuvos jaunimo kultūrizmo čempiono Mindaugo Barauskio istoriją. O ji tokia: 2005-aisiais Šiaulių universiteto Kūno kultūros ir sporto pedagogikos ketvirtakursis legaliai savigynai laikomu pistoletu „Alfa 640“ nušovė žmogų.
M. Barauskis gynėsi nuo agresyviai nusiteikusių apsvaigusių šiauliečių, kurie veržėsi į studentų bendrabutį. Viena kulka pataikė į užpuoliko arteriją ir šis nukraujavo. Čia nesiimsime svarstyti, kaip vyko bylos tyrimas, nes ją peržvelgus kyla nemažai klausimų, tačiau M. Barauskis gavo 8 metus nelaisvės.
Kai 2005 metų lapkričio 25-ąją įvyko nelaimė, Mindaugui buvo 22-eji. Dabar - 28-eri. Visą paskirtą bausmę jis atliks po metų ir 9 mėnesių, bet pastaruosius dvejus metus vis kreipiasi dėl lygtinio paleidimo.
Nors į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją M. Barauskis sėdo kaip pavojingas nusikaltėlis, kolonijos vadovybė jau seniai suprato, kad aktyviai sportuojantis mažeikiškis nėra nei agresyvus, nei pavojingas. Jis neturi drausminių nuobaudų, kurias, nuteistųjų pasakojimu, „užsidirbti“ galima vien už žvilgsnį.
M. Barauskis gyvena nesaugomoje zonoje, kaliniams veža maistą, tvarko kolonijos aplinką, kada panorėjęs gali paskambinti ar pasimatyti su artimaisiais. Bet į tikrąją laisvę teismai jo neišleidžia.
„Nors kolonijos vadovybė vis pateikia teigiamą Mindaugo įvertinimą, teismo atsakymas vis tas pats: paleisti galima, bet neprivaloma“, - kalbėjo sūnaus laisvėje sulaukti anksčiau nustatyto laiko jau nebesitikinti Almina Barauskienė.
Ištrūkti - beveik neįmanoma
Žinomas advokatas Vytautas Sirvydis gauna nemažai prašymų atstovauti nuteistiesiems bylose dėl lygtinio paleidimo. Nors ir abejodamas, jis apsiima tai daryti, tačiau visiškai negali prognozuoti, kuo viskas baigsis.
„Neretai yra visi pagrindai nuteistąjį paleisti lygtinai, bet vis tiek nieko nepeši. Pataisos namų inspekcija gali muštis į krūtinę, koks nuteistasis geras, teismo atsakymas vis tiek būna neigiamas“, - teigė V. Sirvydis.
Grįžkime prie M. Barauskio istorijos. Prieš porą metų svarstant lygtinio paleidimo prašymą, jam atstovavo Klaipėdoje dirbantis advokatas Rimvydas Kairys.
Pats teisėju dirbęs advokatas lygtinio paleidimo klausimų nagrinėjimą Pravieniškėse vadina žmogaus teisių pažeidimu: „Į Pravieniškes atvykęs teisėjas yra dievas. Nuteistąjį pastato prieš jį ir visą procesą neleidžia net prisėsti“.
Procesas dėl lygtinio paleidimo advokatui priminė juodąją komediją. Tądien, kai buvo svarstomas ir M. Barauskio prašymas, Kaišiadorių rajono apylinkės teismo teisėja Joana Kvaselytė iš viso nagrinėjo 13 teikimų.
„Pagal įstatymą, išklausiusi visas puses teisėja privalo išeiti į pasitarimų kambarį. Tai - besąlygiška, nes slaptumo principas privalo būti užtikrintas. Bet Pravieniškėse tokio kambario net nėra.
Ten viskas vyko paprasčiau: teisėja paskelbė, kokią bylą nagrinės, išklausė teikimo, paties nuteistojo, pasisakė prokuroras, advokatas, o tuomet teisėja parodė sekretorei, kad stabdytų įrašą, ši sustabdė, pranešė, kad teisėja išėjo šį pasitarimų kambarį. Tuomet teisėja pamojo ranka, kad vėl pradėtų įrašą ir skelbė nutartį: prašymą atmesti“, - pasakojo R.Kairys.
Visus 13 teikimų J. Kvaselytė išnagrinėjo per kelias valandas. Beveik visi atsakymai buvo neigiami.
„Tokių procesų net negalėčiau palyginti su loterija. Loterijoje turi kad ir nedidelę galimybę laimėti. Svarstant lygtinio paleidimo klausimą - jokių galimybių“, - įsitikinęs R.Kairys.
Vienos dienos kaina
Didžiausia problema, anot advokato V. Sirvydžio, ta, kad nėra jokių aiškių kriterijų, kuriais vadovaudamasis teismas priimtų nutartį dėl lygtinio paleidimo.
„Šioje vietoje atsiranda neteisingumas, kurį dažnai pastebiu. Pavyzdžiui, didžiąją bausmės dalį atlikęs asmuo nepaleidžiamas motyvuojant tuo, kad tas asmuo dar nepasitaisė ar palaiko ryšius su nusikalstamu pasauliu. O tą pačią dieną išnagrinėjus kitą teikimą asmuo, atlikęs mažesnę bausmės dalį, pats organizavęs nusikaltimą yra paleidžiamas. To niekaip neįmanoma paaiškinti nei visuomenei, nei įkalintiems asmenims“, - sakė V. Sirvydis.
Savo sprendimo dėl lygtinio paleidimo teismas neprivalo pagrįsti. Neigiamas atsakymas dažniausiai trumpas: „Teismo manymu, nuteistasis negali būti paleistas, nes taip bus pažeistas teisingumo principas“.
Kitam advokatui R. Kairiui baisiausias atrodo teisėjų abejingumas. Nei nuteistojo istorija, nei jo asmenybė jiems paprastai visiškai neįdomi.
Advokato įsitikinimu, prašymus dėl lygtinio paleidimo teisėjai apskritai nagrinėja turėdami išankstinę nuostatą ir net nesigilindami į tai, kokią nuteistojo charakteristiką pateikia pataisos namų vadovybė ar psichologai.
„Tokiais atvejais dažnai prisimenu savo dėstytojo, buvusio Konstitucinio teismo teisėjo Vlado Pavilonio žodžius: „Būtų gerai, kad teisėjas, spręsdamas lygtinio paleidimo ar bausmės termino klausimus, pats bent vieną dieną pasėdėtų įkalinimo įstaigoje. Tuomet jis suprastų, ką žmogui reiškia viena diena“, - pasakojo R. Kairys.
Ką reiškia vos viena diena, advokato nuomone, gerai supranta ir tarnavusieji armijoje. Ypač - sovietinėje. Atlikdamas tarnybą toli nuo namų kone kiekvienas skaičiavo dienas iki jos pabaigos.
„Dabar teisėjai priima sprendimus net nesvarstydami. Jiems nieko nereiškia pusmetis, metai ar pusantrų. O už grotų gyvenančiam žmogui kiekviena valanda yra labai svarbi“, - teigė teisininkas.
Apdovanojimai - ir nelaisvėje
Pati teisę baigusi, dabar medike Mažeikiuose dirbanti už nužudymą nuteisto M. Barauskio motina nuolat palaiko su sūnumi ryšį ir nekantriai laukia, kada baigsis jo įkalinimo terminas.
„Ar jūsų sūnus smarkiai pasikeitė per už grotų praleistus metus?“, - klausiu motinos. „Įkalinimas jį paveikė psichologiškai – Mindaugas tapo nervingas. Bet šiaip jis tvirtos valios, nepasiduoda. Pravieniškėse jis toliau sportuoja, organizuodavo nuteistųjų varžybas, ne kartą buvo apdovanotas diplomais ir padėkos raštais“, - tvirtino A. Barauskienė.
Tą niūrią lapkričio naktį prieš pusseptintų metų, kai nuaidėjo lemtingas pistoleto šūvis, M. Barauskiui buvo likęs vos pusmetis iki mokslų universitete pabaigos. Tačiau Šiaulių universiteto diplomo jis taip ir negavo, nes atsidūrė už grotų.
Tai, už ką mokame mes visi
Panagrinėkime, kiek valstybei kainuoja nuteistųjų išlaikymas. Kalėjimų departamentas šią informaciją skelbia savo tinklapyje.
Brangiausiai kainuoja išlaikyti kalinius Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose. 2011 m. per dieną vienam asmeniui ten buvo skirta 135 litai. Vidutinis asmenų skaičius – 193. Vadinasi, per metus prireikė daugiau kaip 9,5 mln. litų.
Laisvės atėmimo vietų ligoninėje nuteistojo išlaikymas per dieną kainuoja 127,2 Lt. Per metus prireikia daugiau kaip 16 mln. litų.
Vidutiniškai vienam nuteistajam išlaikyti reikia 47,2 Lt. Per metus - beveik 163 mln.
Suma nemenka ir taupyti nelabai kur išeina. Juk nuteistasis bent 3 kartus per dieną turi gauti pavalgyti (tam vidutiniškai skiriama 4,86 lito), jis kartais serga, todėl turi gauti medikamentų (0,55 Lt), jam reikia apsirengti ir turėti patalynę miegui (0,3 Lt).
„Kalinių išlaikymas valstybei kainuoja išties brangiai, - pripažįstama iš Kalėjimų departamento atsiųstame oficialiame atsakyme į mano paklausimą. - Tai ypač jaučiama pastaraisiais metais, kai kalinamų asmenų skaičius yra smarkiai išaugęs ir vis didėja.
Visos bausmių vykdymo sistemos biudžetas yra apie 187 mln. litų, o per 160 mln. Lt iš šios sumos sudaro įkalinimo įstaigoms išlaikyti skiriamos lėšos“.
Kalėjimų departamentas atkreipia dėmesį, kad į vienam nuteistajam per dieną išlaikyti skirtą sumą (47,2 Lt) įeina ne tik išlaidos maistui, aprangai, patalynei, bet ir pinigai remonto darbams, transportui, ryšiams, įkalinimo įstaigų darbuotojų darbo užmokesčiui, įmokoms „Sodrai“.
Kaliniai - kaip šprotai skardinėje
Reikėtų įvertinti ir dar vieną dalyką - įkalinimo įstaigos Lietuvoje yra perpildytos.
Turiu prieš pustrečių metų Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą dėl vieno nuteistojo skundo, kad pažeistos jo teisės, kad jis kalintas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis.
Teismo rašte - daug aiškinimų ir painių sakinių, tačiau paprastai ir vaizdžiai tariant nuteistasis skundėsi tuo, kad kameroje su kitais likimo broliais jautėsi lyg šprotai skardinėje. Tiesiog jų buvo per daug.
Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas ir Šiaulių tardymo izoliatorius teisinosi, kad tai nėra jų kaltė. Tiesiog tokia situacija. Apie panašią šiurpią sulaikymo įstaigą pačiame Vilniaus centre neseniai rašė „Lietuvos rytas“.
Anuomet teismas pripažino, kad buvo pažeista higienos norma HN 76:1999, pagal kurią tardymo izoliatoriaus kamerose turi būti skirta ne mažiau kaip 5 kvadratiniai metrai vienam kalinamajam ir šiam priteisė 2000 litų neturtinės žalos.
Dabar jau galioja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ ir šiame dokumente nėra nustatytas minimalus plotas, tenkantis vienam įkalinimo įstaigoje laikomam asmeniui.
Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatyta, kad vienam asmeniui minimalus
plotas kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus, kur nustatyta minimali norma 4,1 kv. m.
Pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose minimali ploto norma vienam asmeniui yra 3,1 kv. m.
Šių metų kovo 1 d. Lietuvos įkalinimo įstaigose buvo 9998 asmenys. Bendras nustatytas vietų skaičius įkalinimo įstaigose yra 9399 vietos.
Perpildymo problemos nėra tik Panevėžio pataisos namuose, Kauno nepilnamečių pataisos namuose-tardymo izoliatoriuje ir Pravieniškių atvirojoje kolonijoje.
„Visos kitos įkalinimo įstaigos yra daugiau ar mažiau perpildytos“, - neneigia Kalėjimų departamentas.
Aiškiau galbūt kalbės skaičiai. Štai Lukiškių tardymo izoliatoriuje dabar užimta 121 proc. ploto, Kauno tardymo izoliatoriuje - 114 proc., Šiaulių tardymo izoliatoriuje - 142 proc., Kybartų pataisos namuose - 103 proc., Marijampolės pataisos namuose - 107 proc.
Pravieniškių pataisos namuose atvirojoje kolonijoje skaičiai tokie: 1-ojoje valdyboje - 102 proc., 2-ojoje valdyboje - 114 proc., 3-iojoje valdyboje - 130 proc.
„Kaip įmanoma spręsti kalėjimų perpildymo problemą?“, - klausiau Kalėjimo departamento vadovybės.
Atsakymo sulaukiau raštu, o į mano klausimus atsakinėjo skirtingi specialistai. Todėl atsakymą pateikiu kaip oficialią šios institucijos poziciją: „Šią problemą galima spręsti dviem būdais - mažinant įkalintų asmenų skaičių ir statant naujas įkalinimo įstaigas“.
Taigi Kalėjimų departamentas pripažįsta, kad problemų yra ir jas reikėtų spręsti. Naujų įkalinimo įstaigų statybos šiuo metu nevyksta, nes valstybė tam neturi lėšų. Ieškoma būdų šiam tikslui pritraukti privatų kapitalą, bet tai nėra paprasta.
„Įkalintų asmenų skaičiaus mažinimas - valstybės baudžiamosios politikos klausimas: kokios nustatomos bausmės, kaip reguliuojamas lygtinis paleidimas, kaip dažnai taikomas suėmimas iki teismo sprendimo priėmimo ir panašiai“, - rašoma departamento atsakyme.
Mažinti įkalintų asmenų skaičių paleisdami juos lygtinai teismai kol kas neskuba. Kodėl? Tai aiškinsimės kitame straipsnyje. Išklausysime teismų poziciją, pasigilinsime į pareiškimus, kad norint lygtinai atgauti laisvę būtina susimokėti.