„Įdomiausia bus, kai sūnus pradės rodyti į daiktus ir klausinėti „Kas čia? O kas ten?“. Reikės kažką sugalvoti“, - apie savo ir sūnelio ateitį kalbėjo Simona.
Jos gyvenimas aukštyn kojomis apvirto vieną rudens popietę, kai mergina greitkelyje pakeliui į Vilnių sustabdė pakeleivingą mašiną. Paklaususi, kur vairuotojas važiuoja, ji įsėdo ir pasisakė, kad yra neregė. Automobilį vairavęs vyras pažadėjo nuvežti Simoną į sostinę. Pasinaudojęs merginos negalia, jis nusuko nuo pagrindinio kelio ir miškelyje ją išprievartavo.
Iškart po įvykio mergina kreipėsi į policiją, vyras buvo sulaikytas. Jis savo kaltę neigia. Netrukus paaiškėjo, kad išprievartavimo auka laukiasi.
- Nėštumą priimu kaip didelį džiaugsmą, nors išprievartavimas buvo sukrečianti trauma mano gyvenime. Niekada nemaniau, kad turėsiu vaikų, mąsčiau apie kitokį – vienuolės – pašaukimą, - portalui lrytas.lt pasakojo mergina. - Kelerius metus svarsčiau apie tai, o dabar jau turiu atsakymą. Šis įvykis buvo atsakymas.
- Ar prieš lemtingą kelionę nebuvo kilę minčių pasirinkti saugesnį keliavimo būdą?
- Nė vienas žmogus neina tranzuoti, žinodamas, kad jam nutiks kažkas baisaus. Čia būtų psichikos sutrikimas. Be to, nelaimė gali įvykti ir kitur. Užpulti gali ir gatvėje. Tranzavimas čia niekuo dėtas. Tas vyras pasinaudojo tuo, kad nematau.
- Kokios mintys dabar kyla, kai galvoji apie tave išprievartavusį vyrą?
- Man baisiausia, kad jis neteisingai interpretuoja mano pasirinkimą gimdyti. Jis teisme teigia, kad jokios prievartos nebuvo. Esą, jei būtų buvusi, negimdyčiau.
Tai yra nesąmonė. Aš vertinu gyvybę, tai yra dovana. Daug merginų norėdamos nepastoja. Pažįstu keletą šeimų, kurios negali susilaukti vaikų. Pasirinkau gimdyti ne dėl to, kad man patiko, kaip vaikas buvo pradėtas. Išprievartavimas 100 procentų pakeitė mano gyvenimą. Bet turiu eiti į priekį, negaliu apsistoti ties tuo skausmu.
- Kaip pasikeitė tavo gyvenimas?
- Didžiausias praradimas – skaistumas, nekaltybė, kurios netekau. Praradau didelę dovaną, kurią turi kiekviena mergina ir kiekvienas vaikinas. Praradau ją, o skaudžiausia, kad ne savo noru.
- Kaip reagavai, kai sužinojai apie nėštumą? Ar bent svarstei apie abortą?
- Ne. Tokią galimybę atmetu.
Girdėjau visko iš aplinkinių: kad bus sunku, kad nesugebėsiu, kad nematau, tad kaip galėsiu pasirūpinti vaiku. Bet, jei žinote, yra toks posakis: Dievas davė dantis, duos ir duonos. Jei davė vaikelį, duos jį ir užauginti.
- Kokia buvo artimųjų reakcija, kai pasakei apie apsisprendimą gimdyti?
- Buvo visokių reakcijų, dar dabar jų yra. Dalis bandė perkalbėti, kad pasidaryčiau abortą, nors žino, kad jau vėlu. Reikia daug stiprybės, kad atsilaikyčiau. Labai padeda kai kurie draugai, pažįstami, mano parapija, tikinčių bendruomenė.
Ir šiaip žmonės, kurie yra šalia, man labai padeda. Vieną rytą išėjau iš namų, labai skubėjau, vėlavau. Jau buvau išmokusi visus orientyrus, pagal kuriuos vaikščioti. O tą rytą buvo prisnigę, viskas buvo užsnigta, nebežinojau, kaip eiti. Tada priėjo mano gerasis kaimynas ir pasisiūlė padėti.
Žmonėms atrodo kvaila, kad taip gyvenu, kad tiek daug dalykų stengiuosi daryti pati, savarankiškai – judėti po miestą, tvarkytis namuose (Simona gyvena viena nuomojamame bute – red.). Bet akių aklumas nėra kažkokia tragedija. Didesnė blogybė yra širdies aklumas.
Esu dėkinga visiems, kurie meldėsi už mane. Būtų užslėgusi sunki depresija, jei už mane nebūtų tiek daug meldęsi. Daugumai išprievartautų merginų sunku todėl, kad jos susitelkia į tai, kad jas pažemino. Reikia tai pripažinti, bet nesimėgauti tuo. Tai – puikybė. Ir vaikų tokiose situacijose merginos negimdo iš puikybės. Juk nauja gyvybė nekalta dėl to, kaip buvo pradėta.
Man labai nepatinka, kai žmonės sako: „Tu gimdai prievartautojui vaiką“. Toli gražu ne. Jis neturėjo ketinimų pradėti vaiko, jo intencija buvo kitokia. Vaikas yra mano. Aš renkuosi gimdyti.
- Kaip tikėjimas padeda tau dabartinėje tavo situacijoje?
- Jei ne tikėjimas, man būtų šakės. Pirmą vakarą ir kitą dieną po išprievartavimo užplūdo didelis liūdesys, bejėgiškumas, patyriau šoką.
Paskui nuvažiavau pas vieną pažįstamą kunigą, jis uždėjęs rankas pradėjo melstis. Jis suprato, kad patyriau kažką labai baisaus, ėmė nuolat melstis už mane. Kai sužinojo, kad esame dviese, ėmė „melstis už du“.
- Kaip įsivaizduoji tolesnį savo gyvenimą?
- Bus sunku. Atsakysiu ne tik už save, bet ir už mažylį, bet tikrai nepasiduosiu. Domiuosi, kaip auginti vaikus, kalbuosi su mama – dvi mamos labiau viena kitą supranta.
Mano mama užaugino tris dukras, tikrai geras dukras. Aš dabar laukiu sūnaus. Tikiuosi, kad ir jis užaugs geras žmogus.
- O kaip tavo negalia? Gal pažįsti kitų nereginčių motinų, kurios patartų?
- Taip. Pažįstu žmonių, kurie būdami neregiai, užaugino vaikus. Vaikai dažniausiai gimsta regintys. Maniškis irgi gims sveikas. Ateityje jis bus mano akimis.
- Ar sugebėsi atleisti vaiko tėvui?
- Šitas vaikelis ir bus atleidimo kelias. Manęs klausia, kaip aš galėsiu į tą berniuką žiūrėti ar jo klausyti, jis esą primins man išprievartavimą. O aš visą laiką sakau, kad jei būčiau pasidarius abortą, aš ne tik kad negalėčiau atleisti jam, bet ir sau.
Vaikas yra džiaugsmas, didelė dovana. Kai gauni dovaną, nebepyksti. Kai mažas vaikas būna susierzinęs, piktas ir jam duodi saldainį, jis apsidžiaugia ir užmiršta, kas buvo prieš 5 minutes, nes gavo kažką geriau, mieliau. Manau, taip bus ir su manimi.
- Ar norėtum dar kada nors sutikti tą vyrą?
- Ne.
- Ką sakysi savo vaikui apie tėvą?
- Papasakosiu visą istoriją, kaip buvo.
- Kaip guosi jį, kad auga be tėvo?
- Daug vaikų auga be tėvo. Ir užauga. Vienos mamos kartais užaugina geresnius vaikus negu poroje.
Mano vaikas nėra ir nebus paženklintas tėvo poelgio. Galbūt visuomenė jį ženklins. Bet čia visuomenės problema, ne vaiko. Visuomenė nevertina gyvybės kaip dovanos. Gal panašūs apsisprendimai pakeis tai.
Būna, kad jauni, įsimylėję, susituokę pasigimdo vaikelį. Atrodo, viskas kyla iš tobulos meilės. Bet po kurio laiko pora išsiskiria, vaikas lieka pas kurį nors iš tėvų. Manau, kad tai yra baisiau nei augti visą gyvenimą tik su mama ar tik su tėčiu.
Bandysiu vaikui parodyti gyvenimo grožį, kad gyvybė yra vertybė. Stengsiuosi, kad sūnus džiaugtųsi savo buvimu šioje žemėje.