„Ar dėl tokios laisvės mes kovojome?“, papriekaištaus ne vienas neteisingo teismo nuskriaustasis. „Nusišikt man ant tokios laisvos Lietuvos! Ką gero ji man davė?“, mestels negandų prispaustas emigrantas. Kaip skelbia statistiniai tyrimai, dalis žmonių mainytų Nepriklausomybę į ekonominį gerovę. Laisvė ir gerovė dalies mūsų žmonių savimonėje yra netapačios. Atrodo, kad laisvė ir teisingumas nėra tapatūs dalykai mūsų valstybėje. Juk šiandien ir rytoj eisime kovoti dėl pamatinės piliečių teisės būti laisviems savo Tėvynėje.
Prieš kelias dešimtis metų sujudėjome, nes troškome būti laisvi. O ar dabar judame todėl, kad trokštame būti teisingais? Ne, mes norime, kad su mumis elgtųsi teisingai, ir kad valstybėje vyrautų teisingumas. Tai, kas gi yra tas teisingumas? Kas yra mus šiandien judinantis veiksnys?
Teisingumas yra teisingas santykis, kurio dalyviai teigia vienas kito turimą vertę. Teisinga yra užmokėti už prekę, kurią man duoda parduotuvės šeimininkas. Teisinga yra duoti kokybišką prekę, už kurios gerumą ir patikimumą moka pirkėjas. Teisinga visada elgtis taip, kad būtų nepažeista kito žmogaus pamatinė teisę į jam priklausantį gėrį. Ši teisingumo samprata remiasi Šventajame Rašte teigiama, o ir kitose pasaulio išminties tradicijose atpažįstama auksine taisykle: daryk kitam tai, ką norėtum, kad tau darytų. Kitaip tariant: žmonių santykių pamatas slypi pačioje žmogaus prigimties gėryje. Iš čia ir kyla Vakarų civilizacijoje puoselėjama teisingumo samprata: teisinga yra būti pagal dievišką ir absoliučią vertę žmoguje – „pagal Dievo paveikslą ir panašumą“ (Pr 1,26).
Teisinga yra gyventi pagal Dievo manyje įstatomą prigimtį.
Tad neteisinga yra neigti žmogaus teisę į Dievo jam dovanotą prigimtinę vertę. Neteisinga yra negerbti žmogaus; neteisinga yra jį niekinti; neteisinga yra nepripažinti, kad prigimties lygmenyje esame visi lygūs Dievo kūriniai ir visi vienodai esame mirties įkaitai. Neteisinga yra valdyti žmogų, kad galios sotumu patenkintum savo neįgalumo kompleksą. Neteisinga yra versti žmogų neįgaliu jo dvasinės prigimties prasme.
Būtent toks neteisingumas ir buvo Sovietinės imperijos pagrindas. Neteisingumas ir yra prigimtinės laisvės neigimas. Ar Lietuvos žmonės yra vergiami dvasiniu neįgalumu? Akivaizdu, kad taip. Melas, dabar liejamas iš dalies politikų ir dalies žiniasklaidos ruporų, yra daugiau negu akivaizdus. Melo Tėvo pakalikai daro prielaidą, kad čia gyvena jau nebeįgalūs, jau nudebilinti žmonės, kurie nebeišgali teigti ne tik pilietinę teisę į saviraišką ir teisingumą teisės prasme, bet ir prigimtinę vertę – Dievo teigiamą TEISINGUMĄ žmogaus atžvilgiu.
Ir čia lietuviai sujudėjo. Ir gerai padarė. Susitiksime judesyje.