„Pirmasis sparnus pakėlė Vytautas. Iš pradžių jis uždarbiavo Švedijoje, o po to su šeima išvyko į Angliją. Netrukus Vytauto pėdomis pasekė ir jo vyresnysis brolis Tomas.
Darbo Lietuvoje nerado ir universitetą baigęs trečiasis mano sūnus Bronius. Vos baigęs studijas jis su žmona išvyko pas Anglijoje besidarbuojančius brolius.
O mano jaunėlis Marius pas brolius išlėkė vos baigęs mokyklą“, - be pagiežos, tačiau liūdnu balsu savo šeimos istoriją portalui lrytas.lt dėstė Šiaulių rajone, Raupaičių kaime, gyvenanti 50 metų Gražina Veršinskienė.
Ausį rėžia anūkų akcentas
Keturis sūnus užauginusi moteris savo atžalomis geriausiu atveju gali pasidžiaugti tik kartą per metus, kai atostogų gavę sūnūs parskuba į namus.
Matyti, kaip auga jos anūkai, G. Veršinskienė gali tik žvelgdama į juos kompiuterio monitoriuje.
Ir motina, ir drauge savo vaikams buvusiai G. Veršinskienei skaudu, kad tokio artumo, koks buvo auginant vaikus, jai bendraujant su anūkais patirti nebeteks – viena, kai žmogus, su kuriuo bendrauji, yra šalia tavęs, visai kita - kai su tuo žmogumi tu tik kalbiesi telefonu ar per skaipą.
Klausantis anūkų moteriai skaudu girdėti, kad jie lietuviškus žodžius jau ima tarti su akcentu.
Vyras užsienyje nepritapo
Kužių seniūnijoje valytoja dirbančią G. Veršinskienę nuo minčių apie išvykimą pas vaikus sulaiko ant lopinėlio žemės stovinti jos trobelė bei nors ir nedidelis, bet nuolatinis jos bei tos pačios seniūnijos darbininko vyro atlyginimas.
Nors pajamos nėra didelės, tačiau brandaus amžiaus sulaukusiai porai pragyventi pakanka.
Emigranto duonos teko ragauti ir G. Veršinskienės vyrui Gediminui.
Keturias vasaras Švedijoje pas ūkininkus darbavęsis vyriškis vėliau dar metus dirbo statybininku Anglijoje.
„Ten užmokestis už darbą nepalyginamai didesnis, tačiau čia tėviškė, sava sodyba...“, - priežastį, dėl kurios nepritapo svetimame krašte, įvardijo Gediminas.
Namą pasistatė tėviškėje
Į užsienį savo atžalas išlydėjusi moteris viliasi, kad sūnūs su šeimomis į tėviškę kada nors sugrįš ne atostogoms, o čia gyventi.
Tokia viltį G. Veršinskienei sustiprino sūnaus Tomo sprendimas Anglijoje uždirbtus pinigus investuoti į namo statybą Raupaičių kaime.
Erdvus dviaukštis Tomo namas jau iškilo greta G. Veršinskienės trobelės, tačiau kada jame apsigyvens sūnaus šeima ir ar išvis čia apsigyvens, niekas negali pasakyti.
Atostogas namui įrengti aukojantis Tomas pernai po viešnagės namuose vėl išvykdamas į Angliją motinai tarė: „Mums dar anksti čia sugrįžti.“
Į užsienį išlėkė vienas po kito
Kelius į užsienį sau ir broliams pramynė Vytautas, kuriam dabar 30 metų.
„Po armijos į namus sugrįžęs sūnus namuose neužsibuvo. Tuo metu daug kas vyko ieškoti laimės į užsienį. Išvyko ir Vytautas.
Iš pradžių jis dirbo Švedijoje, o prieš aštuonerius metus persikraustė gyventi į Angliją. Gyvena ten su šeima. Turi darbą, Vytauto sūnus, mano anūkas, ten jau lanko mokyklą“, - teigė G. Veršinskienė.
Paklausta, ar sūnus neplanuoja sugrįžti į tėviškę, moteris buvo atvira: „Visi apie tai galvoja. Bet ką jiems čia grįžus reikėtų daryti? Darbų juk nėra. Negi eiti į darbo biržą?“
Įsitvirtinęs Anglijoje Vytautas čia pakvietė atvykti ir metais už save vyresnį brolį Tomą.
Atšoko vestuves ir išvyko
Statybininku Lietuvoje dirbęs Tomas į Angliją išvyko prieš šešerius metus.
„Kurį laiką ten pagyvenęs sūnus sugrįžo į Lietuvą, gavo patentą, dirbo statybose, tačiau netrukus vėl pasuko atgal. Tomas sakė, kad išvyksta tik laikinai, kol užsidirbs pinigų, o po to sugrįš atgal.
Už Anglijoje uždirbtus pinigus Tomas šalia mūsų trobelės pasistatė namą, tačiau įkurtuves vis atideda, sako, kad joms - dar ne laikas. Anglijoje Tomas pagal kontraktą dirba statybininku. Jo žmona taip pat turi nuolatinį darbą. Tomo dukra - mano anūkė – pernai pradėjo lankyti mokyklą“, - sakė G. Veršinskienė.
Trečiasis G. Veršinskienės sūnus Bronius, kuriam dabar 26-eri, su žmona pas Londone įsikūrusį savo brolį Tomą išvyko prieš dvejus metus – vos atšokęs vestuves.
Šiaulių universitetą baigęs ir dailės mokytoju dirbti galėjęs Bronius emigruoti nusprendė neradęs Lietuvoje darbo.
Broliai apsigyveno viename name
Darbo Lietuvoje nerado ne tik Bronius, bet ir tame pačiame universitete ekonomiką baigusi jo žmona.
„Aukštąjį išsilavinimą įgijusiai marčiai buvo pasiūlytas darbas jos tėviškėje – darbdaviai žadėjo mokėti tūkstantį litų.
Leiskite paklausti - ar jauna, savo kampo dar neturinti šeima gali pragyventi iš tūkstančio litų? Į Angliją išvykęs Bronius nuolatinį darbą statybose gavo per mėnesį. Jo žmona dabar intensyviai mokosi anglų kalbos, dirba aukle ir valytoja.
Mano jaunėlis - dar 20 nesulaukęs Marius - į Angliją išlėkė vos baigęs mokyklą“, - pasakoja moteris. Tomas Marių išmokė dirbti statybininku, atlikti patalpų vidaus apdailą.
Dabar trys broliai: Tomas, Bronius ir Marius gyvena kartu – nuomojasi namą.
„Su sūnumis visada gerai sugyvenau, visada buvome kartu, buvome tikra šeima. Todėl man smagu, kad jie ir dabar kartu, nors ir be manęs“, - portalui lrytas.lt sakė G. Veršinskienė.
Moteris sakė, kad sūnums išvykus ryšys su jais nenutrūko: „Vos ne kasdien pasikalbame telefonu ar skaipu. Telefonu skambina sūnūs. Jie sakė, kad už minutę pokalbio su manimi temoka du pensus (apie 8 centus).
Vadinasi, jiems iš Anglijos į Lietuvą paskambinti yra pigiau, nei mums čia, Lietuvoje, vienas su kitu kalbėtis. O ką jau galvoti apie uždarbius...
Aišku, ne viskas ir ten taip gražu, kaip mums atrodo. Atostogas tėviškėje praleidęs Tomas prieš išvykdamas į Angliją man pasakė: „Mama, kad tu žinotum, kaip nesinori išvykti, kaip netraukia ten važiuoti.“ Žinau, kad mano vaikams būtų mieliau gyventi čia, tėviškėje.“
Kaimietė liūdnai juokauja, kad valstybė bankrutuotų, jeigu visi emigrantai grįžtų į tėvynę, mat reikėtų daug pinigų pašalpoms ir kitokioms išmokoms.
Raupaičių kaimas, kuriame gyvena G. Veršinskienė, per pastaruosius keliolika metų gerokai sumenko: vyresniuosius kaimo gyventojus priglaudė kapinaitės, jaunimą paviliojo svetimi toliai.
Jei 1998 metais Raupaičių kaime gyveno 34 žmonės, o dabar gyventojų belikę tik 23, iš kurių 7 šiuo metu yra išvykę dirbti į užsienį.