Kai tik Lietuva pabandė savo jėgomis pradėti statyti atominę elektrinę, pasiremti nacionaliniais investuotojais, padedant „visuomeniniams“ eskadronams „Leo.lt“ buvo sudaužytas į šipulius. Greičiau nei Lietuvos diplomatai Rusija atsirado ir Pietų Korėjoje. Mūsų valdžia tuo metu kovėsi prieš nuosavą žvalgybą kol pagaliau ją įtikino nepasitikėti tuo, ką mato paprasčiausia kaimo bobutė ir užsispyrus kartoti - Rusija atominės elektrinės nestato.
Kuo intensyviau buvo svarstoma energetinė nepriklausomybė, kuri neįmanoma be Lenkijos paramos ir aktyvaus bendradarbiavimo, santykiai tarp dviejų valstybių virto diplomatiniu košmaru, kuris pradėjo sapnuotis jau ir Briuselyje. Atspėkite iš vieno karto, kas tai padarė. Pagaliau išgirdome, kad abejones dėl naujos atominės elektrinės pradėjo kelti ir latviai su estais.
Ir, tikriausiai, tai dar ne viskas. Tačiau pati didžiausia palaima Rusijos žvalgybą aplankė tuo momentu, kai išgirdo, kaip Lietuva įvertino Estijos apdovanojimą buvusiam vienam iš VSD vadovų D. Dabašinskui.
Aukštas apdovanojimas įteiktas už konkretų darbą, kuris žinomas ir šių eilučių autoriui, bet kai kuriems Lietuvos iškiliems politikams ir „visuomenininkams“ atrodo, jog būtent už tai buvusio VSD darbuotojo ir nereikia prileisti prie jokių valstybinių reikalų. Eiliniams žmonėms gal ir natūralu spėlioti, kas už to apdovanojimo slypi, bet mūsų valstybės dabartiniai ir buvę vadovai tai gali sužinoti per vieną dieną. Nesinorėtų galutinai nusivilti mano tikrai gerbiamais politikais ir labiau tikėti, jog tokie, ir estus įžeidžiantys, pareiškimai yra perkaitusios mūsų vidinės politinės situacijos padarinys.
Dar prieš dešimt metų NATO priešininkai nusprendė už kelias operacijas atkeršyti VSD ir jos partneriams. Žvalgybiniai kerštai - procesas ilgalaikis. Dažnai į jį įtraukiama ir visuomenė. Jeigu nepavyksta įsiskverbti į tarnybos vidų, stengiamasi įvairiomis priemonėmis nuteikti prieš žvalgybines tarnybas visuomenę. Šaltojo karo metu tai KGB vakarų valstybėse ypač pamėgtas būdas.
Į žiniasklaidą pamėtėjama gandų apie pasiklausymus, persekiojimus, juodus sąrašus, sąmokslo teorijas ir tikros informacijos stokojančioje visuomenėje tolesnė tarnybos juodinimas vyksta savaime. Nes būdami tarnyboje apšmeižti darbuotojai negali teistis.
Jie privalo prieš tai atsistatydinti. Kadangi šiuo metu neturiu galimybių savo prielaidų nei paremti konkrečiais faktais nei juo labiau ištirti, negaliu teigti, kad daugiau kaip penkis metus besitęsiantis VSD atviras ujimas yra kokio nors platesnio plano dalis ir daug kas yra akli šio sumanymo vykdytojai. Galiu kalbėti tik remdamasis patirties sukaupta nuojauta.
Ta nuojauta sako, kad siekiama netgi platesnių nei sąskaitų suvedimo su VSD tikslų. Ir pirmuosius aiškesnius ženklus pamatysime dar šį rudenį.
Esminis klausimas, kuris šiuo metu kyla FNTT skandalo fone - kas valdys Lietuvą po kitų Seimo rinkimų. Kas imsis strateginių uždavinių energetikoje realizavimo, kuris tiesiogiai susidurs su V. Putino administracija? Kas sugebės palaikyti konstruktyvius santykius su prezidente? Kas įstengs įveikti ambicingus karus savo pačių partijose? Ar dabartinė situacija nesikartos kas pusmetį?
Jei rinkimus laimėtų Tėvynės sąjunga – Krikščionys demokratai? Kas dominuotų? Tie, kurie labiau nei aktyviai dalyvauja antikorupcinių tyrimų komisijoje, save pristato visuomenei vos ne tolygiu atkuriamajam seimui ir lyg beisbolo lazdomis karinguose mitinguose daužo nepatinkančias tarnybas?
Jau visi apžvalgininkai yra pastebėję, kad konservatoriai viduje yra susiskaldę, nebendrauja tarpusavyje ir, nors ir rėmė prezidentę, su ja taip pat nederina bendrų valstybei svarbių sprendimų. Konservatorių grupė inicijavo abejotiną paramą Vengrijos dešiniesiems ir visiškai neaišku, ar laikui bėgant šioje partijoje nestiprės euroskeptiškos nuotaikos. Miglotos konservatorių pažiūros ir Lenkijos atžvilgiu. Užsienio politikos klausimais turėję įtakos net būdami opozicijoje, pastaraisiais metais konservatoriai ją visiškai apleido.
Kol nebuvo jau mėnesį besitęsiančio skandalo, žmonės į koalicijas žiūrėjo kaip į neišvengiamą dalyką. Dabar koalicijos pati sąvoka tampa atgrasi. Nenustebčiau , jeigu rinkimų finiše vis daugiau rinkėjų pradėtų mąstyti, ar tikrai nereikia suteikti persvaros galimybę vienai partijai.
Trys opozicinės partijos stengiasi laimėti iš niekam nereikalingo ir valstybei žalingo skandalo. Jos stengiasi laikytis ramiai, išmintingai, kalba teisine kalba ir vengia pigios savireklamos.
Labiausiai nustebino V. Mazuronis, kuris niekada nevengė nei pakelto tono, nei ultimatyvaus kalbėjimo. Pagaliau opozicinių partijų požiūris yra priimtinas didžiajai daliai Lietuvos žmonių: pirmiausia reikia išsiaiškinti tiesą, kas yra kaltas dėl informacijos nutekinimo ir tik tada priimti sprendimus. Be to šios partijos nesišvaisto nebūtais kaltinimais nei VSD , nei prokuratūros atžvilgiu.
Deja, santūri laikysena skandalo atžvilgiu dar nėra pakankamas pagrindas pasitikėti, kad jos ir turėtų formuoti kitą vyriausybę. Lietuvos ateitį lems būsimų valdančiųjų pozicija dėl strateginių projektų ir santykiai su ES, NATO ir Rusija. Kol kas labiausiai istorijos išbandyta partija yra socialdemokratai. Ji yra proeuropietiška ir sugebanti tiek viduje, tiek išorėje derėtis pačiais sudėtingiausiais klausimais. Dėl „darbiečių“ ir „tvarkiečių“ tokio aiškumo nėra.
Todėl atidundančiuose pasirinkimuose mūsų valstybės piliečiams teks po nepriklausomybės atkūrimo pats sudėtingiausias ir atsakingiausias sprendimas.