Studentų mainų programos dalyvis 23-ejų T. Ojalillis sostinėje gyvens iki vasaros pradžios. Iš Tartu miesto Estijoje į Vilnių jis atvyko per didžiuosius praėjusios žiemos šalčius.
Nors vaikinui tokie orai – ne naujiena, naujieji jo draugai per speigus nenorėjo kišti nosies į lauką.
„Panašiu metu atvyko ir kiti mainų programų dalyviai, todėl pagrindinė mūsų pokalbių tema buvo orai.
Dauguma studentų atvyko iš Vakarų ar Pietų šalių, todėl jie čia šalo kone iki pamėlynavimo. Bet aš prie tokių orų pripratęs, sakiau – man viskas gerai, pavasaris”, – kalbėjo T. Ojalillis.
Pirmosiomis dienomis vaikinas su naujais bičiuliais į miestą nekišo nosies, tačiau orams atšilus sostinei apžiūrėti jis turi daugybę laiko.
– Kodėl studijoms pasirinkote Lietuvą? – pasiteiravo „Sostinė” T. Ojalillio.
– Tam yra dvi priežastys – praktinė ir emocinė. Pastudijuoti užsienyje sumaniau tik praėjusį pusmetį. Neturėjau didelio pasirinkimo – galėjau vykti į Lietuvą, Kiniją arba Japoniją.
Šiemet baigsiu bakalauro studijas, todėl negalėjau išvykti toli į Aziją, liko Lietuva.
Emocinė dalis ta, kad Lietuva, Latvija, Estija – Baltijos šalys.
Anksčiau buvo kalbama apie šių šalių vienybę, tačiau dabar ši draugystė tarsi kažkur išsisklaidžiusi.
Lietuvos jaunimas dairosi labiau į Vakarus, estų – į Šiaurės šalis – Švediją, Suomiją.
Vidutinio amžiaus ir vyresni estai ir lietuviai dar prisimena, kaip kadaise stovėjo susikibę į gyvą grandinę Baltijos kelyje, dainuojančias revoliucijas, kovą už laisvę.
Jaunimui Baltijos šalių vienybė neberūpi. Jaučiu, kad ryšiai tarp šalių nebėra stiprūs.
Noriu rasti atsakymą, kodėl taip nutiko. Kol kas atsakymo neturiu, gal jį rasiu dar po kelių mėnesių.
Be to, esu didžiulis krepšinio gerbėjas, žinau, kad Lietuva taip pat gyvena krepšiniu. Taigi ši šalis kaip tik man.
– Ar vilniečiai turi kokių nors išskirtinių bruožų?
– Mačiau, kaip Lietuva minėjo Vasario 16-ąją. Fejerverkai ir laužai Gedimino prospekte buvo įspūdingi.
Iš to aš supratau, kad lietuviai tikrai yra patriotai. Estijoje valstybinės šventės minimos kukliau.
Be to, Vilniaus gatvėse dažnai matau žmones, nešiojančius Lietuvos vėliavos spalvų kepures, ženkliukus, kai kurie nedideles vėliavas prisitvirtina ir prie automobilių.
– Ar gerai jaučiatės Vilniuje?
– Vilnius man primena Estijos miestą Tartu. Tai ramus miestas, kuriame mažai kas skuba.
Talinas – sostinė, atrodo, tarytum ten viską lemia pinigai, visi skuba. Be to, Tartu – universitetų miestas, jame daug jaunimo. Tą patį pastebiu ir Vilniuje. Nors tai – Lietuvos sostinė, žmonės neatrodo tokie skubantys kaip Taline, be to, čia labai daug studentų, jaunimo.
Man Vilnius – lyg didesnė Tartu miesto kopija.
Praėjusią savaitę pas mane buvo atvykęs draugas iš Estijos – jam Vilnius irgi pasirodė panašesnis į Tartu negu į Taliną.
– Ar Vilniaus studentų bendrabučiai skiriasi nuo esančių Tartu mieste?
– Kai mano kuratorė lietuvė aprodė miestą, ji prisipažino, kad aš esu pirmas studentas iš užsienio, kuriam ji nebijojo parodyti bendrabučio. Anksčiau į bendrabutį jį atvesdavo studentus iš Vakarų šalių.
Vilniaus bendrabučiai atsilieka nuo Europos standartų. Ji vylėsi, kad man, studentui iš Estijos, šoko bendrabutyje nebus.
Nors nesu gyvenęs bendrabutyje Estijoje, juose esu buvęs – Vilniuje viskas panašiai kaip ir Tartu. Bet tikiu, kad žmonėms iš Vakarų Europos Vilniaus bendrabučiai gali ir nepatikti.
Bendrabutyje, kuriame esu apsistojęs, gyvena jaunimas iš įvairių šalių. Tai man pirmoji gyvenimo bendrabutyje patirtis.
Įdomiausia stebėti, kaip bendroje virtuvėje maistą ruošia du vaikinai iš Nepalo. Jie naudoja įvairiausius įdomius prieskonius, jų deda į ryžių patiekalus.
Dar nemačiau, kaip maistą ruošia studentai lietuviai, tačiau esu girdėjęs, kad jei nueičiau į jų bendrabučių virtuves, visur pamatyčiau vien tik bulves.
Estai – taip pat bulvių valgytojų tauta, todėl man nebūtų nieko nauja.
– Ar skiriasi studijų sistema Estijoje ir Lietuvoje?
– Tartu universitete tekdavo rašyti daugiau esė, analitinio pobūdžio tekstų. Vilniaus universitete gerokai dažniau tenka ruošti įvairius pristatymus, studentai skatinami diskutuoti vieni su kitais.
Kiekviena sistema turi savo privalumų ir trūkumų, tačiau man gerai yra jau vien todėl, kad mokydamasis semiuosi įvairios patirties.
Iš visų Vilniaus universiteto pastatų man labiausiai patinka pagrindinė biblioteka. Tartu universitetas taip pat labai senas, tačiau mūsų biblioteka ne tokia įspūdinga – tiesiog didžiulė sovietinė dėžė.
Vilniaus universiteto bibliotekoje labai puiki atmosfera mokytis. Čia daugybė senovinių piešinių, viduje gali jausti senovinę dvasią.
– Su kokiomis problemomis susiduriate sostinėje?
– Krepšinis – antroji Lietuvos religija, bet niekaip negaliu rasti vietos, kur galėčiau žaisti krepšinį.
Mano kambario draugas ispanas taip pat norėtų žaisti, tačiau ir jam nepavyko nieko rasti.
Tikriausiai tai yra sudėtinga užsieniečiams, matyt, reikia turėti daugiau kontaktų su vietos gyventojais. Gerai bent tiek, kad galėjau stebėti krepšinio rungtynes – buvau Kaune, ten žaisti buvo atvykusi komanda iš Tartu.
Tačiau tą dieną Kaune man nepasisekė, buvau beveik apvogtas. Kaune nelabai kas bendrauja angliškai, be to, jis labiau pramoninis miestas.
Gal man tik pasitaikė prasta diena. Kaunui duosiu dar vieną progą. Į svečius iš Estijos atvyks mano mergina – į Kauną važiuosime kartu, tikiuosi, šis miestas antrą kartą pasirodys kitoks.
– Kas jus Vilniuje labiausiai stebina?
– Didžiausia staigmena man buvo tai, kad lietuviai kuria anekdotus apie estus.
Lietuviai mano, kad estai yra lėti, ir iš to šaiposi.
Mes neturime anekdotų apie lietuvius, tik apie suomius ir rusus. Nors ir neturime jokių stereotipų apie latvius, pasakodami anekdotus juos taip pat neretai paminime kokiame nors kontekste. Tačiau lietuvių – niekada.
Nesuprantu tų juokelių, kad estai yra lėti. Gal lietuviams taip atrodo todėl, kad estų kalboje yra daug balsių ir ilgų žodžių, tikriausiai tai ir sudaro lėtumo įspūdį.
Žinoma, suprantu, kad anekdotais lietuviai nenori nieko įžeisti, tai tik pokštas, todėl ir aš viso to neimu į širdį.
Tačiau manau, kad reikėtų sukurti ir estams pritaikytų anekdotų apie lietuvius. Būtinai tai padarysiu – juk turi būti tam tikra pusiausvyra.