Prancūzų režisieriaus Vincent'as Garenqas filmą „(Ne)kaltas“ grindė
tikrais įvykiais.
13 išteisintų žmonių kalėjime be reikalo praleido nuo 16 iki 36
mėnesių ir buvo netekę tėvystės teisių. Keturioliktasis asmuo nusižudė
kalėjime, neatlaikęs baisios neteisybės.
Taip baigėsi 2001 metais Šiaurės Prancūzijos Utro (Outreau) miestelyje
kilęs skandalas dėl vaikų seksualinio tvirkinimo, nustačius, kad
mažamečių parodymai buvo melagingi, o teisėjas padarė šiurkščių klaidų.
Tiesa, vaikai nemelavo, bet kalbėjo taip, kaip norėjo suaugusieji. O
šie, kaip visada turėjo įvairiausių tikslų - jaunas teisėjas siekė
karjeros ir tikino, kad jį labai vargino visuomenės dėmesys, todėl
norėjo išgauti kuo greičiau įtariamųjų prisipažinimą.
Sutuoktiniai, kurie apšmeižė nekaltus žmones - taksi vairuotoją,
antstolį, kunigą, duonos parduotuvės savininkę bei kitus, tikino, kad šie asmenys
jiems nekėlė pasitikėjimo: „Vis tiek yra ką nors blogo padarę“.
Prancūzijos teismų sistemą sudrebinusi byla subliuško, tačiau apie šį
įvykį pasakojantis filmas „(Ne)kaltas“, demonstruojamas prasidėjusiame
Vilniaus tarptautiniame kino festivalyje, neatsitiktinai atkeliavo į
Lietuvą.
Nors Kedžio byloje dar nėra padėtas paskutinis taškas, prancūzų istorija
yra daug kuo pamokanti.
Ji parodo, kiek daug žalos gali būti, kai pernelyg lengvai patikima
vaikų pasakojimais, kai pažeidžiamas nekaltumo prezumpcijos principas,
kai nėra atliktų jokių objektyvių tyrimų, pateikiančių įkalčius - nei
pirštų antspaudų, DNR tyrimų, telefoninių pokalbių išklotinių.
Daugybė apklausų lyg tyčia stūmė filmo „(Ne)kaltas“ herojų Aleną į
spąstus ir vertė prisipažinti padarius nusikaltimą.
Košmariškomis aplinkybėmis, kurios tapo beveik nekontroliuojamos, Alenas
suvokė, kad vis gilyn klimpsta į įstatymų liūną, kuriame visi kaltinimai
nukreipti prieš jį.
Tai, kad aistringas tariamos pedofilijos tyrimas, gali atsigręžti prieš
nekaltus žmones ir vaikus, yra įsitikinęs Vilniaus universiteto
medicinos fakulteto profesorius, buvęs Jungtinių Tautų Vaiko teisių
komiteto narys Dainius Pūras.
„Tai, kas šiuo metu vyksta Lietuvoje, yra gerokai nutolę nuo tikrosios
vaiko teisių apsaugos ir netgi ją kompromituoja“, - apgailestavo
D.Pūras
- Filmas „(Ne)kaltas“ yra skirtas stiprių nervų žmonėms. Kuo ši istorija gali būti naudinga lietuviams? - pasiteiravau psichiatro D.Pūro.
- Filmas sukrečia, nes jo siužetas remiasi faktais, nėra išgalvotas.
Lietuvoje jį būtų naudinga žiūrėti dėl kelių priežasčių.
Mes tik dabar pradedame suvokti, kaip sudėtinga vykdyti teisingumą,
kuris susijęs su vaiko teisėmis.
Kino juosta primena, kad net Prancūzijoje, turinčioje tvirtas
demokratijos tradicijas ir nepriklausomą teisėsaugą, gali įvykti tokios
klaikios istorijos. Tuo tarpu Lietuva tik pradeda mokytis žmogaus
teisių ir tikrojo teisingumo pagrindų.
- Kodėl visuomenėje staiga atsiranda tiek daug vaiko teisių gynėjų, kai pradedama kalbėti apie pedofiliją? Kuo ši tema yra paranki įvairaus plauko veikėjams?
- Vaiko teisių apsauga - išbandymas visuomenei ir politikams. Šioje
srityje gali būti daug erdvės demagogijai, asmenims, mėgstantiems
demonstruoti „meilę nelaimingiems vaikučiams“.
Kai kurios valstybės (pavyzdžiui, Norvegija, Švedija, Kanada,
Australija) investuoja į prievartos prieš vaikus prevenciją, skirdamos
didžiules lėšas, jos realiai saugo vaikus nuo visokios prievartos.
Deja, yra nemažai valstybių, kurios deklaruoja neblėstančią meilę
vaikams, išskiria juos kaip „privilegijuotą klasę“, skelbia karą
pedofilams, blogoms motinoms, nors iš tikrųjų neatlieka elementariausių
namų darbų vaiko teisių apsaugos srityje.
Nuo 1990-ųjų Lietuva iš pradžių orientavosi į pirmą valstybių grupę ir
kūrė vaiko teisių apsaugos pagrindus.
Pastaruoju metu šioje srityje stebimas žingsnis atgal. Yra kuriamos
koncepcijos, prieštaraujančios Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijai,
netgi rekomenduojama mušti vaikus (kaip kitaip būtų galima suvokti Seimo
narių pasipriešinimą priimti įstatymą, draudžiantį mušti vaikus?)
Vis labiau proteguojama institucinė vaikų globa, kurioje dažniausiai
pasitaiko seksualinės ir kitokios prievartos atvejų.
Žinoma, darbų tuštumą galima užpildyti nuolat primenant nesibaigiančią
istoriją apie neva valstybę užvaldžiusį pedofilų klaną ir kurstant
visuomenę kovoti prieš tą mistinį klaną. Taip įmanoma užsidirbti
rinkėjų balsų.
Todėl tikrieji vaikų prievartautojai gali jaustis ramiai.
Filmas „(Ne)kaltas“ taip pat verčia prisiminti Lietuvoje gerai žinomą
istoriją, kurią vis labiau norisi vadinti „išgalvotos pedofilijos“ byla.
Yra toliau kuriamas siužetas, sakyčiau, vienam siaubingiausių trilerių
Lietuvoje.
Manau, prievartos prieš vaiką įrodymų bei galimo nusikaltimo dalyvių iki
šiol neieškoma ten, kur tikimybė juos rasti yra didžiausia.
Juk gali paaiškėti, kad viena iš prievartos prieš vaiką vykdytojų šiuo
metu yra pati valstybė.
Skaudu, nes tai kas dabar vyksta Lietuvoje, daro didelę žalą visai vaiko
teisių apsaugai.
- Kodėl nemaža dalis visuomenės įsitikinusi, kad Kedžio duktė tapo pedofilų auka, nors ši versija nėra įrodyta?
- Daug nuoširdžių žmonių yra tiesiog klaidinami. Miniai pritariant,
pagalbą vaikams gali lydėti ir baisūs darbai, tokių pavyzdžių yra visame
pasaulyje.
Kita vertus, prancūzų filmas „(Ne)kaltas“ rodo, kad žmonės linkę tikėti
panašiomis istorijomis net tada, kai jos būna išgalvotos.
Manau, tokiu būdu žmonės siekia atsikratyti kaltės jausmo. Jie nori
pasirodydami kilniais vaikų mylėtojais, nors iš tikrųjų gali būti
prievartos prieš vaikus šalininkai (pavyzdžiui, pasisakyti už fizines
bausmes vaikams).
Yra pastebėta - kuo labiau žmonės (taip pat politikai) toleruoja
prievartą ir neapykantą, tuo labiau jie linkę įsijausti į kovotojų prieš
pedofiliją vaidmenis, nesvarbu, ar pedofilai yra tikri, ar tai tik
asmenys, įtariami seksualiniu vaikų išnaudojimu.
- Norėdamas įrodyti, kad nekaltas, pagrindinis filmo „(Ne)kaltas“ herojus antstolis neturi ko prarasti. Atsidūręs kalėjime jis priverstas parduoti savo antstolių kontorą, namą, išsiskirti su žmona, atsisakyti teisės auklėti savo vaikus.
Suprasdamas, kad atsidūrė visuomenės užribyje vyras badauja, siekia nusižudyti.
Prancūzų istorija rodo, kad vis dėlto ekspertai suklydo. Ką reikėtų daryti, kad tirdami įtarimus dėl pedofilijos specialistai išvengtų skaudžių klaidų?
- Yra svarbi ekspertų kvalifikacija.
Vaikai retai meluoja. Tačiau būtina prisiminti, kad jie gali pasakoti
tai, ką girdėjo iš suaugusiųjų (suaugusiems, kaip žinome, nebūtinai
tinka taisyklė, kad jie meluoja retai).
Būtina suprasti istorijos visumą. Reikia mokėti įvertinti
vaikui įtaką darančių suaugusiųjų patikimumą, galimus jų keršto
motyvus bei savanaudiškus interesus.
- Kaip reikėtų vertinti vaikų pasakojimus? Filme „(Ne)kaltas“ teisėjas klausia antstolio: „Jūsų sūnus minėjo, kad sekmadieniais jūs su žmona į lovą pasiguldote ne tik jį, bet ir kitus vaikus? Ar jūs juos liečiate?“
- Svarbu nepersistengti. Blogai, kai normalus suaugusiųjų bendravimas
su vaikais „pritempiamas“ ir kvalifikuojamas kaip tvirkinimas.
Tokių lemtingų klaidų ir melagingų kaltinimų pasitaikė įvairiose
valstybėse. Ekspertai taip pat yra žmonės, kuriais gali kiti
manipuliuoti.
Tokiose bylose ekspertams tenka milžiniška atsakomybė. Juk susiduriama
su siaubingomis suaugusiųjų pasaulio grimasomis. Gali būti du
kraštutinumai - kai yra prievartaujami vaikai ir kai yra apšmeižiami
nekalti žmonės, pavyzdžiui, sukūrus melagingą istoriją apie jų tariamus
iškrypimus.
Tyrėjams ir ekspertams būtina suvokti tiek vienos, tiek kitos versijos
galimybę.
Manau, yra tam tikrų panašumų ir skirtumų tarp Prancūziją sukrėtusios
istorijos, kai nuteisti ir įkalinti už organizuotą vaikų seksualinį
išnaudojimą žmonės vėliau buvo išteisinti, ir lietuviškos istorijos.
Tačiau Lietuva turi dvi sunkinančias aplinkybes.
Pirma, mūsų šalyje mažai tolerancijos, nuolat tvyro neapykanta,
yra keliamos moralinės panikos atakos, nukreiptos prieš „iškrypėlius“
ir juos globojančius „liberastus“.
Į iškrypėlių ir jų globėjų sąrašą nesivarginama įrašyti kiekvieną
asmenį, išdrįsusį abejoti sukurta legenda apie Lietuvą, esą, užvaldžiusį
pedofilų klaną.
Antra, tai - negarbinga daugelio politikų laikysena. Blogai, kai
pataikauja pseudopatriotams arba norima juos net paremti.
Manau, su tokiu populizmu nueita per toli, tai gali atsisukti prieš
politikus, jau nekabant apie žalą Lietuvos valstybei.
Sakyčiau, turime klasikinę situaciją, kai triukšmingai reikalaujantys
teisingumo įvairūs veikėjai kažkodėl trukdo viską ištirti iki galo.
Menka paguoda, kad taip atsitinka ne pirmą kartą pasaulyje.
Manau, vaikus reikia labiausiai saugoti nuo tokių žmonių, kurie
skelbiasi aršiais pedofilų medžiotojais.
Viliuosi, kad Lietuvoje pagaliau bus sugrįžta prie kažkada pradėtų, bet
iki šiol neatliktų namų darbų, saugant vaikus nuo seksualinės ir kokios
kitokios prievartos. Tų darbų laukia labai daug.