Vietoj ES galima įrašyti NATO ar kitą tarptautinę organizaciją, kuriai priklausome. Atsakymas bus toks pat nušlifuotas, apkaišiotas biurokratiniais žodeliais ir nieko nesakantis. Beveidis ir bailus kaip strutis, įkišęs galvą į smėlį.
Tokios frazės – vieni juokingesnių pasiteisinimų bandant išsisukti nuo paprasčiausio klausimo, kokia yra mūsų, Lietuvos, pozicija, nuomonė. Principinė? Prisitaikėliška? Išsišokanti? Ori?
Atsakingas pareigūnas jums nieko nepasakys, bet tarsi labai mandagi papūga pakartos tą pačią frazę, kad ir kaip klaustum. Galbūt drovus lietuvių charakteris ar viršesnių už save šešėlis liežuvį verčia laikyti už dantų.
Paniška baimė, kad nusišnekėsi, o vėliau teks grąžyti rankas prieš viršesnius, jau įsismelkė į mūsų gyvenimą.
Bėda ta, jog baimė išsakyti savo nuomonę arba jos neturėjimas dangstomas meluojant stambiu mastu.
Politikai meluoja – anokia naujiena. Bet jei meluoti, tai bent ne taip akivaizdžiai kaip apie „bendrą ES poziciją”.
Kur jūs tokią matėte? Kada? ES viršūnių susitikimai pastaruoju metu primena dviveidžių teatrą. Ir kuo toliau, tuo labiau ES vienybės iliuzija aižėja.
Pavyzdžiui, neseniai pasirašytas ES susitarimas dėl fiskalinės drausmės. Visos bendrijos narės įpareigotos laikytis vokiškos tvarkos – 3 proc. biudžeto deficitas ir nė 0,5 proc. daugiau. Jei viršijate, galite atsisveikinti su ES parama.
Skamba grėsmingai. Ypač Lietuvai, kurią Briuselis dėl neskaidraus ES pinigų panaudojimo (o tai rimčiau nei apgailėtinas nesugebėjimas panaudoti brukamų pinigų) ne tik bara, bet ir įšaldo paramą.
Pagalvokite, ypač visi šiaudinį patriotizmą ginantys euroskeptikai, kur dabar būtų Lietuva be ES finansinės paramos nuo 2004-ųjų? Atsakymą rasite 50 km nuo Vilniaus rytų kryptimi.
Tačiau tuo ES skaidrumo ir principingumo politika ir baigiasi. Priverstinis Graikijos lyg pinigų perdozavusio narkomano gelbėjimas, net kai jis pats to nenori, yra dviveidiškas.
Niekam iki pat krizės nerūpėjo augančios Graikijos skolos, melaginga apskaita. Parūpo, kai Graikija sukėlė grėsmę visai ES.
„ES susirūpinusi, ES įspėja”, – tokius perspėjimus dėl padėties Vengrijoje buvo galima išgirsti pastaruosius kelerius metus.
Vengrija atsainiai laikėsi finansinės politikos, net ir perspėta biudžeto deficito nemažino. O kam?
Panašių pavyzdžių apstu – skolose skęsta visa Pietų Europa.
Principus Briuselis prisiminė tik tuomet, kai užsispyręs Budapeštas atsisakė reaguoti į perspėjimus dėl naujosios Vengrijos konstitucijos.
Tad Vengrijai ES vieningai nurėžė paramą, kol ši nesusitvarkys savo finansų.
Tuo ES vienybė vėl baigėsi, mat iš karto pasigirdo nepatenkintųjų choras ir kalbos apie dvejopus standartus. Kaip paaiškėjo, taip pat ES taisyklių dėl biudžeto deficito nesilaikanti Ispanija išsisuko.
Jos niekas nebaus, nes ji įrodė, jog norint sureguliuoti biudžeto deficitą reikia staigiai imtis labai paprastų, bet tokio dydžio valstybei tiesiog nokautuojančių taupymo priemonių. O Ispanija to esą negali.
Prieš visuotinę taupymo politiką protestuojama daug kur, nemanykite, jog tai Lietuvoje „A.Kubiliaus Vyriausybė vykdo genocidą” – protestavo ir karštieji ispanai, italai, graikai, ir ramieji belgai su estais.
Niekam nepatinka taupyti, veržtis diržų. Bet dar labiau nepatinka politikų dviveidiškumas. Vietiniu, nacionaliniu, arba tarptautiniu mastu.
Nesvarbu, ar apie taupymą kalba naują automobilį už mokesčių mokėtojų pinigus įsigijęs valdininkas, ar parlamentines išlaidas savoms reikmėms neraudonuodami naudojantys politikai, ar dvejopų standartų besilaikanti ES.
Bendrijos pilietis tuomet pagrįstai galėtų klausti: „Kur tvarka, kur ta vienybė, kur teisybė?”
Žmogaus prigimtis jau ne sykį yra parodžiusi, kad negavęs atsakymų jis ieškos jų tol, kol ras. Kad ir radikalių.
Būtent todėl piliečių pasitikėjimas ES vizija bei idėja vis labiau svyruos, o lengvus sprendimus ir įsivaizduojamus atpirkimo ožius siūlančių radikalų įtaka tiek dešiniųjų, tiek kairiųjų gretose stiprės.
O visi svaičiojimai apie bendrą ES vidaus ar užsienio politiką tik dar labiau mažins pasitikėjimą tais, kurie tokius reiškinius pristato rimtais veidais, bet jei geriau įsižiūrėsi, žybsinčiomis kiaulės akutėmis.
Akivaizdu tai, jog daugelio ES šalių interesai skiriasi ir jų visų iki galo suderinti nepavyks. O ES puoselėta vizija, kad susitarti visada galima, vis dažniau patiria pralaimėjimą.
Tad jei Lietuvos politikai nenori, kad nereikalingus konfliktus visuomenėje kurstančios jėgos paimtų viršų, derėtų labai rimtai pagalvoti, ar neverta ištraukti galvos iš smėlio.
Ir argumentuotai paaiškinti, kokios pozicijos ir kodėl laikomės lemtingais ES ateičiai klausimais.
Mat XXI a. visuomenė ne tokia kvaila, kaip manote. Už vedžiojimą už nosies ji gali bausti labai greitai.
O už aiškiai išdėstytus, o ne tuščiai deklaruotus principus – ar jie būtų pagrįsti pragmatiškumu, ar tikėjimu – apdovanos.