Aš nejuokauju. Visų pirma, man smagu, kad pasiekta tokia lyg ir žyma kelyje, gyvenimas nestovi vietoje. Mes galime mokėti už benziną beveik kaip Vakarų Europoje, ir pasaulis nesugriuvo, visi vis dar važinėja. Malonu, kad mūsų pečiai ne tokie jau gležni.
Antra, didelė dalis to benzino kainos yra mokesčiai valstybei, ir nors nesu tiek nesveikas, kad nesvajočiau mokėti mažiau, man atrodo prasminga, kad už prabangą važinėti automobiliu (kaip ir už kitus dalykus) pasidalinu pajamomis su biudžetu.
Nes valstybei (o ji – ir mano valstybė) iš kažkur reikia imti pinigų pensijoms, ligoninėms, mokykloms, keliams, policininkų atlyginimams ir visokioms pašalpoms. Tie pinigai skirti ne kitiems. Jie skirti mums arba tokiems, kaip mes. Arba mūsų giminaičiams. Arba mūsų vaikams.
Dalytis su kitais yra civilizuoto gyvenimo požymis. Mokesčiai, kad ir kaip visų mūsų nemėgstami, yra atsakingos ir besidalijančios visuomenės dalis. Juo labiau kad Lietuvoje, rodos, vis dar nėra tos ligos, kaip daug kur Vakarų Europoje. Ten mokesčiai yra daugiausia skirti ne valstybės išlaidoms apmokėti, o tam, kad varguoliai guostųsi mintimi, jog turčiai „kaip reikiant pamokomi“, o vyriausybė galėtų girtis puoselėjanti socialinį teisingumą. Lietuvoje tokių kalbų irgi esama, bet daugiau tarp neženklių nepraustų protestuotojų, o turtingam būti šiaip jau ne gėda (nors turtingiems, žinoma, pavydi beveik visi).
Žinia, ne visi mokesčių pinigai racionaliai ir efektyviai panaudojami. Kaip ir visame pasaulyje, valstybės pareigūnai prastai tvarkosi su pinigais, ir ne todėl, kad jie būtų itin bjaurūs ir siaubingai vagiantys, o todėl, kad pinigai yra bendri ir svetimi; taip jau yra – galėtų, žinoma, būti geriau, bet tobulai nebūna niekada.
Jūs dabar skaitote ir galvojate, kas čia dabar per šnekos? Gal čia dabar mes turim džiaugtis, kad mus apmokestina, gal tau, autoriau, galvoj negerai po savaitgalio? Eik pailsėk sau kur nors.
Savaitgalį paminėjau ne šiaip sau. Sekmadienį Vilniuje buvo pirmoji „Raudonos nosies diena“, labdaringas renginys, kai visi elgiasi nerimtai, tai rodoma per televiziją, o žmonės aukoja pinigus, kad padėtų sergantiems vaikams.
Simboliška, kad šią naują Lietuvai, bet gerai žinomą pasaulyje – jau nuo 1985 metų - šventę remia užsienietis. Na, ne visai užsienietis: lietuvis lošėjas ir verslininkas Antanas Guoga, gimęs Kaune ir didžiąją gyvenimo dalį praleidęs užsieniuose. Taip jau yra, kad mūsų požiūris į labdarą tebėra skeptiškas ir įtarus.
Tai yra keista. Šiaip jau dauguma mūsų noriai tiki pasakomis – pavyzdžiui, kad darbdaviai galėtų nesunkiai mokėti dvigubai daugiau, tik jie gobšūs. Koldūninėje dienos pietus suvalgęs šykštuolis, gailintis arbatpinigių (tai yra, vidutinis Lietuvos gyventojas – mūsų dauguma tokie) nerausdamas teisina save pasakomis, girdi, tegu moka geras algas koldūninės savininkas, nereikės čia ir tos priverstinės labdaros. Ir apskritai, ko čia laukiat išsižioję, ką aš jums, pinigų maišas? Tegul man moka žmonišką atlyginimą, tada aš ir mokėsiu arbatpinigius. Nėra čia ko.
Pasakos apie mitinius dosnius darbdavius, nesivaikančius pelnų, mums prie širdies, bet tikrais, realiai vykstančiais dalykais kažkodėl patikėti sunku.
Mes netikime, kad būna nesavanaudiška auka arba pagalba kitiems (na, nebent kokie vienuoliai gal ir gali tokie būti, bet jie ir apsirengę kitaip, tai gal dėl to). Kiekvienas turtingo žmogaus pasijudinimas, aukojant pinigus labdarai, yra tuoj pat paskelbiamas apgaule, pinigų plovimu ar pigia reklama. Kiekvienas Vienos balius niekuomet neaptariamas kaip labdaros renginys, o tuoj pat apspjaudomas kaip dėmesį mėgstančių savimylų ponų išsidarkymas (žinoma, kai kurios suknelės ten atima žadą savo naiviu vulgarumu, bet pavyduoliai ant jų griežia dantį ne todėl, kad juos erzina ta beskonybė, o todėl, kad patys tokių apdarų norėtų).
Visur ieškome nešvaraus pamušalo ar savanaudiškų kėslų. Nors kartu mes save laikome dosniais, nuoširdžiais ir krikščioniškais.
Įdomu, kad daugiausia pinigų labdarai skirianti valstybė pasaulyje, skaičiuojant ir absoliučiais skaičiais, ir vienam gyventojui, yra ta pati, kurią daugelis laiko negailestingiausia, su nagais, riestais į save, - Jungtinės Amerikos Valstijos.
Amerikoje tradicija aukoti ne tik savo pinigus, bet ir savo laiką kitiems yra neįtikėtinai gaji ir gyvuoja toli gražu ne tik tarp milijonierių, nurašančių labdaringas aukas nuo mokesčių, bet daugiausia tarp žmonių, kurie pagal savo socialinę padėtį yra varguoliai ir sunkiai suduria galą su galu. Kartą Vašingtone kalbėjau su moteriške, atvažiuojančia pora kartų per mėnesį iš už šimto mylių, kad nemokamai ten vedžiotų ekskursijas kaip savanorė aeronautikos muziejuje. Ji sakė man, kad važiuotų ir dažniau, bet negali sau leisti tiek daug mokėti auklei: jos vyras savaitgaliais užimtas kita labdara.
Labdara Lietuvoje vis dar turi blogą vardą, nes šykštiems ir tulžingiems labai sunku įsivaizduoti, kad kiti gali gyventi ir elgtis kitaip. Tačiau nuo įsivaizdavimo reikia pradėti, nes be jo nieko nebus. Sykį įsivaizdavus ir kitokį nusiteikimą, paskui lengviau pradėti elgtis kitaip, nes viskas prasideda nuo proto atvėrimo tiems dalykams, kurie anksčiau atrodė neįtikėtini.
Todėl šiandien pabandykite įsivaizduoti, kaip atvažiuojate į degalinę, mokate penkis litus už litrą benzino ir nenirštate. Tai bus jūsų kelio pradžia.