Pernai Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba sulaukė 106 pranešimų dėl 148 užsienio šalyse gyvenančių vaikų, kuriems reikėjo taikyti tarptautines apsaugos priemones.
2010 metais tokių signalų buvo gauta beveik perpus mažiau – 58 dėl 80 vaikų.
– Daugiausia – beveik pusė pranešimų – atskriejo iš Didžiosios Britanijos. Kodėl? – „Lietuvos rytas” pasiteiravo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorės Odetos Tarvydienės.
– Taip besikeičianti situacija gali būti susijusi su sunkėjančia ekonomine padėtimi šioje šalyje – netekę darbo emigrantai pyksta, slogias mintis malšina alkoholiu, jo padauginę puola muštis.
– Ko iš jūsų prašo kolegos užsieniečiai?
– Jiems reikia informacijos apie emigravusios šeimos gyvenimą Lietuvoje, norima išsiaiškinti, ar tėvai ir kiti giminaičiai gali pasirūpinti vaiku, taip pat dėl globos nustatymo.
Kaip tik šiuo metu yra sprendžiama dėl vieno vaiko parvežimo. Pusantro šimto lapų šūsnis ant mano darbo stalo – tai iš Anglijos gautas vieno vaiko socialinis įvertinimas.
Jame – įvairūs policijos, medikų, socialinių darbuotojų raportai apie vieną lietuvių šeimą. Jos kaimynai nuolat matė namuose vykstančias muštynes ir todėl kvietė pareigūnus.
Kartą jiems atvažiavus sumušta lietuvė aiškino, kad ji su vyru bėgiojo po namus, nes gaudė iš narvelio pabėgusį triušį.
– Kas gresia emigrantų šeimoms, kuriose smurtaujama?
– Anglijoje smurtautojas iškeldinamas iš aplinkos, kurioje auga vaikas, o jo motinai skiriami įsipareigojimai.
Vienas jų – nebendrauti su smurtautoju. Socialinės tarnybos net gali motinai suteikti būstą toliau nuo agresyvaus vyro.
Taip pat yra mokamos pašalpos, kad motina ryžtųsi pakeisti savo gyvenimo būdą.
O jei vaiko motina nepaiso įspėjimų ir toliau bendrauja su smurtaujančiu vyru, socialiniai darbuotojai gali paimti vaiką ir apgyvendinti pas laikinus globėjus. Po to jau sprendžiama dėl tolesnės vaiko globos.
Pirmiausia ieškome senelių, su kuriais Lietuvoje vaikas galėtų gyventi. Dažnai Anglijos socialinės institucijos apmoka senelių keliones pas anūkus, taip pat laikiną gyvenimą.
Jeigu nėra giminių, svarstoma galimybė suradus globėjus vaikui likti užsienio valstybėje.
– Ar socialinės rizikos šeimos iš Lietuvos išvyksta su jūsų žinia?
– Gauname iš Lietuvos savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų informaciją, kad socialinės rizikos šeima išvyko gyventi į užsienį. Nujausdami pavojų ir žinodami bent miestą, į kurį lietuviai išvyko, iškart tai pranešame užsienio šalies socialinėms institucijoms.
Viena motina su penkiais vaikais persikėlė į Angliją. Gavę mūsų pranešimą britų socialiniai darbuotojai susirado daugiavaikę emigrantę ir ją aplankė.
Skurdžiame būste gyvenusiai lietuvei jie parūpino didesnį butą, supažindino su galimybėmis gauti išmokas. Juk neretai susirasti informaciją apie lengvatas moteris varžo užsienio kalbos nemokėjimas ar baimė.
– O jei tokia probleminė šeima susikrauna lagaminus ir parskrenda namo?
Ar gali taip pabėgti nuo atsakomybės?
– Daugelis mano, kad grįžus į Lietuvą apie jų bėdas užsienyje niekas čia nesužinos. Tai netiesa.
Įkandin pabėgėlių atseka ir informacija – iš užsienio gauname krūvas dokumentų, kuriuose aprašytas visas socialinių tarnybų darbas su tomis šeimomis, ir prašymai imtis priemonių, kad vaikas būtų apsaugotas jau Lietuvoje.
Tokių pranešimų pernai gavome apie 30. Grįžusias šeimas įtraukėme į socialinės rizikos sąrašą.
Viena nėščia moteris užsienyje gyveno su itin agresyviu, nuo vaistų priklausomu vyru. Jai buvo patarta skriaudėjo net neįsileisti, tačiau ji neklausė.
Išsigandusi, kad socialiniai darbuotojai gali neleisti pavojingoje aplinkoje auginti kūdikio, ji parskrido į Lietuvą.
Po dviejų dienų apie tai sužinojome ir mes. Moters adreso neturėjome, bet žinojome, kad ji tuoj turi gimdyti, tad perspėjome visų gimdymo namų darbuotojus. Ir tikrai gimdyvę radome.
Pasirodo, jos agresyvusis vyras atsekė ją į Lietuvą ir jau ligoninėje kėlė skandalus.