Kas jau kas, o šis gyvenimu rizikavęs jaunas prieniškis, iš liepsnojančio namo vilkęs dūmų apsvaigintus kaimynus, išnešęs ant rankų neįgalią moterį, tikrai nusipelnė rašinio laikraštyje ar kvietimo į televizijos laidą.
Šią A. Balčiaus frazę pirmiausiai turėtų įsiminti politikos ir pramogų pasaulio veikėjai, savo kūrybinę impotenciją, neišmanymą bandydami kompensuoti skandalais, dažniausiai pramanytomis istorijomis iš asmeninės apatinių rūbų skrynutės.
Jau ne vieną dešimtmetį traukianti tas pačias iki kaulų provincialumu dvelkiančias dainas, Karmėlavos miestelio žvaigždė L. Kazlauskienė dūsauja dėl savo nugaišusios kanarėlės ir kalba apie vagystėmis kaltinamos, buvusios grupės „Dinamika“ vokalistės I. Jurgelevičiūtės meilės romaną. Nes daugiau nėra ką parodyti.
L .Kazlauskienės kolegė N. Bunkė, kaltinanti žurnalistus skandalų kurpimų, pati niekaip nepraleidžia bulvarinių televizijos laidų, įsivelia į nagų plėšymo varžybas su Mia, lyg tyčia per filmavimus sunegaluojanti taip, kad prireikia greitosios pagalbos, vakarėlių metu apdegina savo kailinius. Kad tik būtų galima apie kažką parašyti.
Vieną pirmųjų savireklamos pyragų Natalija iškepė dar prieš savo vestuves su pirmuoju vyru D. Zvonkumi. Ji puolė guostis spaudai, kad sužadėtinis girtauja ir smaginasi su kitomis merginomis, o kitą dieną meiliai įsikibusi į parankę savo „monstrui“, žengė su juo prie altoriaus. Kalbos apie girtuoklystes po tuoktuvių ceremonijos iškart baigėsi, bet svarbiausias tikslas – skandalas – buvo pasiektas.
Už sukčiavimą nuteista, sovietinės Lietuvos besiilginti aktorė E. Jackaitė prieš dešimtmetį ėmė garsėti per televiziją sekamomis pasakomis apie savo mistinį milijonierių princą iš JAV, apipilantį ją turtais ir dėmesiu.
Anksčiau tik radijo stoties „Pūkas“ auditorijai pažįstamą E. Ostapenko ėmė garsinti jo paties trimituojami, tikriausiai išgalvoti meilės ryšiai su dainininko R. Dambrausko buvusia žmona A. Dambrauskiene ir poete Nijole Laukavičiene. Paskui šis vyrukas kepė vieną kvailą istoriją po kitos, kol taip įsijautė į vaidmenį, kad net ėmė reikalauti iš žurnalistų pinigų už kokį nors suvaidintą įvykį.
„Olialia pupytė“ O. Pikul tapo žinoma, kai pradėjo viešai demonstruoti savo moteriškas linijas ir užmezgė romaną su krepšininku S. Jasaičiu.
Blėstant populiarumui, I. Jurgelevičiūtė apie save bandė priminti pasakojimais apie ją persekiojančius gerbėjus, skyrybomis su žmogžudžiu, netikėtu atsiradimu šalia Seimo nario A. Šedžiaus miegamojo.
Ar šie daržinės teatro artistai padovanojo žmonėms prasmingus, neblėstančius, už širdies griebiančius kūrinius? Savo suvytusią, kiču persmelktą kūrybą jie dangsto primityviais lopiniais, blizgančiais saldainių popieriukais, už kurių slepiasi tuštuma.
Gaila, kad tuštybės karavanas sužavėjo netgi talentingus ir pripažintus menininkus. J. Smoriginą nuo šiol kiekviena tarpuvartės katė žino ne dėl jo puikios choreografijos, o vežiko stiliaus juokelių apie šokėjų mėnesines.
Šoumenai guodžiasi, jog nedemonstruojant apatinių baltinių sunku iškilti ir išlikti populiariam, bet šiuos virkavimus nutildo muzikos atlikėjų V. Čepinskio, A. Mamontovo, M. Mikutavičiaus, J. Šeduikytės, aktorių R. Kazlo ir M. Jampolskio elgesys. Šiuos žmones garsina jų darbai, o ne visuomenei brukamos asmeninio gyvenimo muilo operos.
Dar labiau apgailėtinai atrodo klounados žanrą pasirinkę politikai. Įstatymų leidyboje darbo – daugybei metų, šimtai gyvybiškai svarbių teisės aktų neveikia arba išvis nepriimti.
Pavyzdžiui, atsakomybė už korupciją iki šiol kelia graudžią šypseną, nes daugelį metų kyšius ėmę ir vieną kartą per įžūlumą pagaliau įkliuvę valdininkai atsiperka kelių tūkstančių litų baudomis ar išmetimu iš valstybės tarnybos vieneriems metams.
Pinigų nesugebama rasti net būtiniausiais dalykams. Kyšininkus medžiojančiai STT skiriama tiek mažai lėšų, kad ši tarnyba net neturi iš ko įsigyti kokybiškos filmavimo įrangos – graudžiai atrodė vaizdas buvusio Kauno apskrities viršininko pavaduotojo V. Vizbaro teismo posėdyje, kai stebint per televizorių kyšio davimo epizodą net nesimatė, kokios vertės banknotas jam buvo padėtas ant stalo.
Vėžiu ir kitų mirtinų ligų kamuojamiems ligoniams gydymas beveik nekompensuojamas, nevaisingoms šeimoms atkišama špygą, kūdikio sulaukusiems tėvams valstybės paramos neužtenka net sauskelnėms, o invalidu geriau išvis netapti – jiems numetamos kelių šimtų litų dydžio pašalpos.
Tačiau seimūnams daug mielesnės šou laidų kameros, fiksuojančios fiktyvias A. Nedzinsko vestuves, V. Uspaskicho gebėjimus pakilti ant rankų, apie A. Šedžiaus ir jo draugės M. Kvietkutės keliones į egzotiškas šalis, mašinų dovanojimą, brangaus laikrodžio vagystę. Iš pramoginių laidų neišlipanti parlamentarė I. Valinskienė neseniai išsidavė nieko nežinojusi apie Seime įregistruotą interpeliaciją vidaus reikalų ministrui R. Palaičiui.
Nusukdami akis žmonių, kuriems iš tikrųjų verkiant reikia paramos, parlamentarai navaičiai, jagminai, valinskienės, mitrulevičiai iš jų veiklai skiriamų pinigų švaisto pinigus taksi, perka kavos servizus, padangas ar net kosmetikos parduotuvių dovanų kuponus, naikindami žmonių pasitikėjimą Lietuva ir jos institucijomis.
Nejaugi visuomenė tokia nereikli, kad akimirksniu praryja jai brukamas gudrių prodiuserių ir politikos veikėjų šiukšles? Vertėtų išmokti atskirti, kas yra vertas pripažinimo, o kas tik pigiais triukais siekia šlovės.