Bet kai jau tos metafizinės kultūros pasidaro per daug ir ima skrandį mausti, tenka, pamynus išdidumą, susirasti kur artimiausią turgų ir nusipirkti litrą šviežaus kaimiško pieno.
Ir štai, išeinu aš ankstų vasario rytą nusipirkti jau minėto pieno ir netenku amo: vietoj milžiniškos manekenės reklaminiame stende, išvystu nuogut nuogutėlį vyrioką. Tokį nuogą, kad net raudona mėsytė matosi. Atviras ir nuoširdus kaip...prozektoriume. Na, galvoju, čia kaip toj Charmso novelėj - optinė apgaulė.
Tad, nedrįsdamas toliau eksperimentuoti su tikrovės ribomis, nueinu. Nė neatsigręždamas. Maža dar kas. Nusiperku pieno. Atsistoju šalia turgaus vartų, išpučiu krūtinę ir narsiai- vienu ypu - išmaukiu visą litrą.
Baltais ūsais pasidabinęs, mano senelio atminimui (buvo vyras sveikas ir prie jumoro), oriai nužvelgiu gatvę- pilvą pripildžius kaimiško maisto, ne be taip sunku ir tą ore tvyrančią kultūrą ištvert.
Bet staiga pienas rūgteli ir pasipila atgalios- tiesiai ant batų. Pro šalį praslenka trys troleibusai, padabinti milžiniškomis luptų lavonų nuotraukomis. Na jau ne, Danila, nesulauksi - kumščius patausosiu ne akim trint, o snukiam daužyt.
Grįžtu betoninėn trobon ir išnaršau visą internetą, taip ir nesuradęs kam į snukį duot už sugadintą rytą ir apvemtus batus. Nors ne, randu, bet tas tipas tolokai, teks palūkėt kol į Vilnių atvyks.
Tad, nuspręndžiu išnaudoti laiką, ir sužinoti kas per padaras tas Giunteris von Hagensas, tasai luptų lavonų savininkas. Taip sakant, užsibrėžiu pažinti priešą.
Pieno likučiai- tie neišvemti mililitrai - dar tebesivirškina, todėl ištverti lavoniukų nuotraukas- tikras išbandymas. Per akis plaukia tikri nekrofiliniai šedevrai: besitratinantys lavonai, nėščios lavonės, lavonas bėgantis, lavonas plaukiantis , lavonas riedantis dviračiu, lavonai žaidžiantys pokerį, lavonai žaidžiantys šachmatais, lavonai žaidžiantys lauko tenisą, lavonai šokio sūkury, lavonai akrobatai, lavonai karatistai ir dar tuzinai kitokia kasdiene veikla užsiimančių lavonų - ištisa veiksmo puota mūsų sustabarėjusiems kūnams. Kone Matiso „Šokis“ biuruose atbukusioms akims. Ką jau bekalbėt apie rafinuotas sielos keliones po meno istorijos šventoves : čia ir lavonas Rodeno mąstytojo poza, o štai - lavonė Rembrandto Danajos poza, lavonas Donatelo Dovydo poza ir dar daugelis kitų . Beje, tos aliuzijos - ne paraidinės. ACTA čia neužsiundysi. Gudrus senis, oi gudrus.
Gudrus, bet jau lavonėjančio žvilgsnio, tad...gal gailėtis belieka. Juk ir apie savo didvyrišką kovą su parkinsonu prakalbo. Zombėja, bet nepasiduoda. Bet, kita vertus, kas gi zombių gailisi.
Pasirodo, mūsų laikais ne tik kad zombių nesigaili, bet dar ir juos visaip apdovanoja, gražiai ir puošniai aprašo, po visas šalis vežioja, jų meną išdidžiai pristatinėja, tą meną čia pat mokslu pristato ir įtarią minią susyk nuramina: pažintiniais tikslais, ponai ir ponios, tam, kad savo kūnelius pažindami , sveikatėlę saugoti išmoktumėt, tam, kad dievuliui už tokius įstabius kūnus padėkoję, dangišką jųjų grožį patirtumėt. Amen.
Na, iki meno tai lavonų parodai taip toli, kaip mūsų bobučių šermenims iki rusų baleto. O ir sveikos gyvensenos propagavimu tai nekvepia. Gal kas atsakysit, nuo kada tapo būtina valandą spoksot į išmėsinėtą lavoną, kad kitą rytą sau tartum „viskas - jokių cigarečių, šnapso ir mergų, nuo šiol - vien sultys, baseinas ir joga?“. O jei tokia motyvacija kam ir reikalinga, tai sveika gyvensena niekuo nepadės. O kas padės? Būrys psichiatrų.
Bet tai vien mano, jauno, bet per anksti pasenusio konservatoriaus nuomonė. Tokio XXI a. davatkino, tamsiame kaime augusio, ir nepelnytai į europos kultūros sostinę patekusio, pezalai. Juk šiuolaikiški, išsilavinę ir gerai uždirbantys žmonės, t. y. normalūs vilniečiai, toje lavonų parodoje nemato jokių prasilenkimų su etika, o juolab su morale, religija ir tautos papročiais, kuriuos pašnibždomis - mat yra politkorektiški - vadina regresyviais viduramžių reliktais.
„Viešpatie, atleisk man, kad aš toks neįtikėtinai bukas ir nepajėgiu suvokti šios krikščioniškosios civilizacijos progreso slėpinių. Mea culpa, mea culpa, mea culpa“- atgailauju klūpėdamas ir prižadu daugiau šios nuodėmės nedaryt. Šįkart išeinu iš dievo namų nuskaidrėjusia sąmone. Pasižadu būt tolerantiškesnis.
Ta proga, švaria sąžine ,nueinu nusipirkti dar vieną puslitrį pieno. Iš prospekte kartais išdygstančio ūkininkų turgelio. Čia pat,nusprendžiu jį išgert.
Užsiverčiu ir mėgaujuos gomurį gaivinančiu nektaru.
„Žinai, šita Human body exhibition - ten..., nu… žodžiu-nereAaaaaliai!!! Ten buvo rūkančio plaučiai parodyti: juodi tokie, papuvę, ten tos dervos - atrodo, kaip kokiam šūde ar naftoje tie plaučiai būtų išmirkyti. Įsivaizduoji?! Mūsų taip gali atrodyt - nuo rūkymo. Viskas. Antrą dieną mečiau!“ - garsiai trimituoja savo įspūdžius praeivis klerko kostiumu. Toks jaunutis valdininkėlis.
Atleisk, Viešpatie, bet aš per silpnas virškinti...idiotus. Ir čia pat išpurškiu pusę pieno ant to jaunikaičio kostiumo. Netyčia, patikėkit. Pieno tai gaila. Tiesiog supykina.
- Žinai, kitą kartą, kai norėsi ką nors mesti- mesk gyvenimą. Nes, suprask, tu turi prisiimti atsakomybę už būsimus savo vaikus. Negi nori, kad jie paveldėtų vieną mirtiniausių ligų-latentinį idiotizmą?,- patariu abstulbusiam klerkui ir, draugiškai patapšnojęs per petį, nueinu.
Tikiuosi tokių kvailių savo kely daugiau nesutikti. Bet, pasirodo, dievas bus man siuntęs nepakeliamų išbandymų dieną. Vos prisėdu parke ant suoliuko, tuoj iš kažkur atitipena sena pažįstama, su kuria, deja, pastaruoju metu tenka susidurti viename socialiniame tinkle.
- Tai ko taip širsti dėl tos parodos, a? Juk yra ir didesnių problemų, nemanai?
- Pavyzdžiui?
- Pavyzdžiui...mūsų požiūris į gyvūnus. Juk tokios animals body exhibition vyksta kasdien: papjauna nekaltą gyvulį ir išstato vitrinoje pardavimui. O juk tai sąmonę ir jausmus turinti gyvybė, beveik žmogus.
- Na,jei tarp gyvulio ir žmogaus dedi lygybę, panele, tai gal tau vertėtų susituokti su paršu. Juk jis, kitaip nei tavo vyras, galės nepertraukinėdamas klausytis tavo verkšlenimų koks nepakeliamai žmogiškas šis pasaulis.
Manau, kad tai būtų logiškas žingsnis įgyvendinant savo pseudobudistinę pasaulėžiūrą, - atkertu ir užrašau ant popiergalio artimiausios kiaulių fermos adresą.
Na, aukščiausiasis, tu dar turi iliuzijų padaryt iš manęs Didijį Tolerancijos Apaštalą? Toliau gatvėj nieko nebesutinku, bet grįžęs namo, patikrinu prieš keletą valandų užmestą socialinį tinklą. O ten jau spurda nemažai žuvelių.
Po mano provokatyviu post‘u facebook‘o profilyje, mirga dešimtys komentarų. Į juos netrukus atsakau.
Štai keletas pavyzdžių:„Tu tamsuolis, atsilikėlis ir konservatyvus isterikas“. 7 LIKE.
O tu - neandartalietis, evoliucionavęs į vujaristinį kanibalą.Beje, misteris Hagensas ta proga tave sveikina ir siunčia tau dovaną- vytintus kiniečių lavonus. Skanaus ir perduok linkėjimus Darvinui,- atsakau.
„ Džiaukis, kad pas mus ne kaip Šiaurės Korėjoj. Gyvename demokratinėj šaly, tad turim laisvą pasirinkimą- žiūrėt tuos lavonus ar ignoruot.“ 3 LIKE.
Jei jau švaistais tokiais argumentais kaip „demokratija“, tai vertėtų žinot vieną pamatinį faktą: demokratiją sukūrė ne kokios hunų gentys, pamaudavusios ant kuolų priešų galvas. Demokratiją sukūrė - deja, tavo nelaimei - garbinga, be galo žingeidi ir kūrybinga graikų tauta. Ir joje bet koks mirusių palaikų išniekinimas tapdavo sunkiu nusikaltimu žmonių ir dievų giminei. Pradžiai, pasiskaityk Sofoklio „Antigonę“, - išdėstau.
„Ši paroda man padės geriau suprasti šokį: kaip juda raumenys, kaulai. Būtinai nueisiu!!!“ 4 LIKE
Ką gi, iki skerdiko Hagenso šokio kaip ir nebuvo, šliaužiojom kaip sraigės, nesuvokdami neribotų savo kūno galimybių. Bijau, jog tu vieną dieną paskaitų metu išsitrauksi peilį ir nuspręsi išsiaiškinti iš kur gi kyla ta geniali tavo dėstytojo plastika, - pasidalinu savo nuojauta.
„ Nesuvokiu, kaip galima būti tokiu ribotu ir nematyti akivaizdžių šios parodos privalumų: tai puiki proga pamatyti iš ko sudarytas mūsų kūnas. Tai unikali proga. Gi iki šio tai tebuvo galima vien medikams.“ 5 LIKE
O ar nevertėtų tau verčiau pasiaiškinti, iš ko gi, velniai rautų, sudaryta tavo psichika. Nes to unikumo nepažinus, gresia banali kultūrinė šizofrenija, pasireiškianti lavonų, išstatytų mugėje, painiojimu su už uždarų durų siaurame medikų tarpe atliekamais skrodimais, mokslo vardan ,- atsakau jau mažumėlę įpykęs.
Na ir dar vienas, aukso vertas komentaras: „ O ką, ar lietuviškos laidotuvės ne ką mažesnė humans body exhibition?“9 LIKE
Na, atsakymas į šį komentarą reikalauja ypač stipraus susikaupimo. Tam, kad nepratrūkti keiksmažodžiais.
Tad, štai mano tvardymosi išdava: klausyk tu,nekaltas latentinis idiote. Vien todėl, kad dievas tave akivaizdžiai nubaudė (spręndžiu iš komentaro ), tikiuosi tavęs daugiau nebenubaus niekas ir tau neteks pamatyti kaip per kokio artimo žmogaus laidotuves ateina koks apsinarkašinęs vietinis kaimo hagensas ir iškėlęs iš karsto tavo artimąjį nenudyria jam skūros, už tos grožybės apžiūrą paprašydamas iš tavęs ir kitų gedinčiųjų po 40 litų. Pažinimo vardan, taip sakant...
Gerai, kad šįkart negėriau pieno. Būtų iškart sugižęs. Tad trumpai išeinu į lauką kvėptelt gryno oro.
Oi, Dieve, nė iš vietos aš. Jokios kultūros, jokio tobulėjimo. Per menkas mano protelis tokią civilizacijos pažangą suprast. Tik kuokom švaistytis temoku.
Tad, nieko iš manęs daugiau nebesitikėk...
- Pone, su kuo jūs kalbate, čia gi nieko nėra, jums gal iškviesti daktarą, - bando padėti man kaimynė, pastebėjusi, jog per garsiai kalbuosi su savimi.
- Ne jūsų reikalas, ponia, ne jūsų reikalas. Čia, suprantat, intymu, nevieša. Čia ne kokia dvasinė paroda, tad, prašyčiau kitąkart susiprasti ir apsimesti, jog manęs nematote ir negirdite. Iš žmogiškumo solidarumo, taip sakant, - susierzinęs rėžiu pensininkei trumpą pamokslą ir, netrukus, išvydęs jos ašarojančias akis, sumoju atpirkti savo kaltę.
- Ponia, verčiau, eime kur į parką išgerti po puodelį pieno? Štai neseniai nusipirkau: šviežias, kaimiškas, tikras baltymų ir energijos užtaisas. Ir... pažadu - aš tikrai nesiruošiu jūsų viešai peiliu išdarinėti, kad parodyčiau kaip vertinga į jūsų kraują įlieti kalcį, fosforą ir magnį, - bandžiau išdėstyti savo sumanymą perbalusiai ir atatupstai nuo manęs besitraukiančiai senutei.