Tačiau aišku viena – kai netenka reikšmės dalykinės nuostatos įsipareigojimas vienas kitam, nėra reikalo labai graudintis, eikvoti jausmų, daug svarbiau čia teisingai atsidalinti, įvertinus, kas kam priklauso, racionaliai pasiskirstant bendrai užgyventą turtą.
D. Grybauskaitė buvo gera „partija“ konservatoriams nuo pat pradžių, kas leido po prezidentinių rinkimų iškart, negaištant laiko įtvirtinti naują valdžios konstrukciją.
Prisiminkime, jog dar būdama ES komisarė, D. Grybauskaitė, kartas nuo karto grįždama į tėvynę, ūdijo pagrindinius konservatorių oponentus, kaltindama juos būtomis ir nebūtomis nuodėmėmis, nepraleisdama progos negailestingai pasišaipyti.
Ypatingą koloritą tokiam aktyvizmui teikė tai, jog pati eurokomisarė buvo kilusi iš konservatoriams ideologiškai labiausiai priešiškos genties vado svitos, taigi anosios išsakomi vertinimai, jau įgijus Briuselio patirties, atrodė kaip grynojo objektyvumo manifestacijos, ryžtingai peržengiant pasidalijimą į savus ir svetimus, stojant anapus bet kokio angažuoto klano interesams.
Jeigu santuokos metafora čia bent iš dalies tinkama, tai dar reikia atkreipti dėmesį, jog vienas iš partnerių beveik nuo pat pradžių buvo pamintas po padu, kol, pavėlavęs kelias žiemas ir vasaras, prasikrapštęs akis pagaliau prisiminė turįs teisę į savojo orumo dalį ir pareikalavo pagarbos. Be to, nesunkiai galima nuspėti, reitingų karalienės padas, nežiūrint įspūdžio apie aukštakulnio grakštų manevringumą, yra sunkus kaip gelžbetonio plyta arba kartėlis, kartą įsimetęs į sielą.
Tačiau ir D. Grybauskaitei buvo reikalingi konservatoriai, kuriant valdžios vertikalę, ne mažiau nei naujai išrinkta prezidentė buvo svarbus įrankis konservatoriams siekiant savo tikslų, ypač bandant nustumti į užribį amžinus varžovus. Tik konservatoriai galėjo jai įteikti tobulai pagamintus „kilmės dokumentus“ (čia mūsų akys visų pirma nukrypsta į V. Landsbergį), liudijančius, jog išrinkta prezidentė yra ne kokia nors panelytė su praeities šleifu, bet ateities užkariautojos Žanos d‘Ark naujoji emanacija. (Konservatoriai savinasi teisę dalinti tokio pobūdžio sertifikatus, nes yra visuotinai pripažinti patriotinės retorikos čempionai!)
Kita vertus, kaip vaizdžiai yra pastebėjęs A. Schopenhaueris truputėlį kita proga, - baigiantis karnavalo nakčiai, tą momentą, kai visi nusiima kaukes, tau, brolau, gali netikėtai ir skaudžiai paaiškėti, jog paslaptinga nepažįstamoji, su kuria pagautas azarto šokai iki pat ryto, yra ne kas kita, o tik be galo įkyrėjusi tavo paties žmona.
Toks palyginimas nėra korektiškas visų pasaulio žmonų atžvilgiu, tačiau kalbant apie santuoką išplėtota prasme netikėtai išnyra ir prieš savo valią, to nenorėdamas esu priverstas jį prisiminti. Savo ruožtu, siekiant būti labiau proziškai tiksliam, galima pasakyti taip, jog, nukritus kaukėm, labai dažnai vėl pasimato tas pats, iki skausmo pažįstamas, mirtinai atsibodęs nomenklatūros veidas.
Tačiau net ne tai svarbiausia. Kas iš tiesų nustebino, pranoko visus įsivaizdavimus, pribloškė savo netikėtumu pastarųjų savaičių vienas kitą skubinančiuose įvykiuose, tai išankstinis prezidentės pasiruošimas galimiems sukrėtimams, numatant net galimų skyrybų su konservatoriais scenarijų.
Prezidentė nebuvo užklupta netikėtai, o, kaip atrodo, buvo pasirengusi pasitikti pačią masyviausią moralinę ideologinę ataką, įdirbis siekiant užsitikrinti reikiamu momentu (X valandoje) viešojoje erdvėje palaikančius ją skambius balsus, matosi net iš tolo.
Tarsi davus sutartinį signalą visa eilė „miegančiųjų gražuolių“ prabudo ir tapo aršiais prezidentės buldogais. Tiesą sakant, šis atsako demaršas savo ruožtu yra savotiškas pėdsakas, leidžiantis atpažinti Lietuvoje labiausiai specialiosioms tarnyboms įsipareigojusius leidinius, informacijos tiražavimo kanalus. Galų gale nelaikykime to neatšaukiama nuodėme, nes, šiaip ar taip, kalbame apie įsipareigojimą mūsų šalies tarnyboms, o ne kokiems nors marsiečiams.
Net labiau nei bendras turtas partnerius jungia patirti nuostoliai, kita vertus, pasidalinti nuostoliais skiriantis, regis, yra nepalyginimai sunkiau nei užgyventu turtu. Pavyzdžiui, galima klausti – kam iš minėtų partnerių priklauso palmės šakelė išardant LEO.LT ir panašiose akcijose?
Iš tiesų, jeigu konservatorius lydės tikra sėkmė derybose su japonais dėl naujos AE statybos, jų vaidmuo anoje griovimo istorijoje, galima daiktas, prisimirš, jie, nesunku įsivaizduoti, tos sėkmės proga bus vadinami statytojais ir kūrėjais, tačiau niekaip nesugebu įsivaizduoti, jog savo ruožtu prezidentei kada nors pavyktų atsikratyti griovėjos įvaizdžio.
Taigi – kaip gali keistis TS-LKD ir prezidentės santykiai jau artimiausiu metu? Tiesą sakant, nežinau to pačia intensyviausia šio žodžio prasme. Kviečiu kiekvieną skaitytoją apie ta paspėlioti savo rizika!