Ak, kaip gražiai jie žengė! Vėliavos tik plaikstosi, tvarkdariai ryškiomis liemenėmis kolonas tik rikiuoja.
Netelpantys prospekte būriai kantriai laukia šoninėse gatvėse, kol vienas po kito nukreipiami į pagrindinį srautą. Viską stropiai fiksuoja dešimtys fotografų ir net keturių lenkiškų TV stočių operatoriai.
Kas šimtas metrų – po ginkluotą pareigūną. Bet kam gi jų reikia, kai čia apie viską pagalvota! Kur žygiuoti, kada sustoti, kiek minučių kalbėti, ką pasakyti. Tiesiog ideali tvarka reikalaujant teisingumo. Lieka tik pavydėti tokios vienybės. Ir pripažinti – šios tautinės mažumos vieši renginiai darosi vis įspūdingesni ir gausesni.
Rudenį turėjau progos stebėti ir tą kitą lenkų mitingą dykynėje prie Seimo. Šįkart viskas vyko daug sklandžiau. Lyg geroji nematoma dvasia globotų šiuos savosios teisybės Lietuvoje vis ieškančius ir niekaip nerandančius žmones.
Tai suprantama – visos didesnės valstybės gina savo interesus užsienyje: geopolitinius, ekonominius, kultūrinius.
Čia tik lieka stebėtis, kad Varšuva tai iki šiol darė palyginti vangiai. Bet dabar, regis, nubudo ir kažin ar besnaus. O kaipgi – Rusija tai daro seniai, nuosekliai, brutaliai, Šiaurės valstybės darbuojasi subtiliau, bet irgi nuosekliai. Izraelis ir JAV taip pat veikia kryptingai.
O ką mes, lietuviai? Jei kokia svarbesnė data, laukite bent dviejų skirtingų akcijų, kurių dalyviai vieni kitus bus pasmerkę ir atsiriboję. Ten, kur plevėsuos trispalvės, būtinai prisiplaks ir grindinio senbuvių gaujos – murzos, šustauskai, mažonai, paleckiai. Dar vienas kitas provokatorius. O dažnas atėjęs mitinguoti galvos tik apie asmenines nuoskaudas.
Kol šitaip bus, vienybę mums primins tik „Tautiška giesmė”. Ir dar... lenkų mitingai.