Šiemet jau girdėti ir dantų griežimo: juk už kai kurių butų, kuriuose vos sutelpa keturių asmenų šeima, šildymą vasario mėnesį apskaičiuota per tūkstantį litų.
Ašarų jūrą galbūt galėtų išdžiovinti nebent masinė daugiabučių renovacija. Ją dar gūdžių 2009-ųjų pradžioje Vyriausybė pakrikštijo varikliu, kuris padės įsivažiuoti įklimpusiai šalies ekonomikai. Ir pinigų tam – marios: Liuksemburgo banke guli pusė milijardo.
Tik štai to variklio paleisti niekaip nesiseka. Atnaujinti reikėtų per 30 tūkstančių daugiabučių, o suvilioti pavyko mažiau nei porą šimtų. Dauguma sukandę dantis toliau peni šilumininkus.
Niekas negali tų žmonių įtikinti renovacijos nauda. Nei vis pertvarkoma Būsto ir urbanistinės plėtros agentūra, nei pats aplinkos ministras G. Kazlauskas, turintis nemenkos statybininko patirties.
Ne veltui kartais užsimenama net apie „švelnią prievartą” – valstybės mastu įpareigoti žmones atnaujinti daugiabučius. Tik kaip galima priversti Joną, Antaną ar Marytę, jeigu net pats Andrius suka uodegą kaip įmanydamas.
Taip, taip: premjeras A. Kubilius pasiguodė, kad jo buto sostinės Antakalnio rajone šildymas vasarį kainavo keturženklę sumą, mat šis nekilnojamasis turtas – nerenovuotame daugiabutyje.
Žinoma, kol kas konservatorių lyderis gyvena Turniškėse, tačiau sąskaitas už butą Antakalnyje apmokėti vis vien teks, ir ne iš mokesčių mokėtojų kišenės.
Nuo seno žinoma, kad geriausias mokytojas – teigiamas pavyzdys. Bet kas jį išdrįs parodyti, jei net apie renovacijos naudą suokiantis premjeras linkęs pasilikti verksnių gretose.