Lažinuosi, kad didžiajai visuomenės daliai nevalingas šypsnis pavasariui buvo vienintelis optimizmo proveržis kasdieniame pesimizmo liūne. Juk mums, lietuviams, nesišypsoti yra milijonas priežasčių. Tai maistas pabrango, tai kaimynui geriau sekasi, tai analitikai prognozuoja, kad bendras vidaus produkto augimas bus mažesni nei pernai - arba dar blogiau - BVP susitrauks it koks suvytęs obuolys.
Visa tai ir dar milijonas panašių dalykų priverčia kasdien raukytis ir, gink Die, per prievartą nespausti šypsenos. Ką gali pagalvoti aplinkiniai, jei vienas kitas šypsosis, o kiti bus susiraukę? Geriau jau realistiškai su pesimizmo gaidelėms žiūrėti į realijas nei džiaugtis paprastais, gamtos duodamais dalykais.
Turbūt ne iš vieno savo aplinkos žmogaus esate girdėję, kad, jei BVP didėtų - gyvenimas iškart pagerėtų. Suprask, jei tik atsirastų daugiau perkamosios galios visi sunkumai būtų nuperkami ir daug problemų išsispręstų savaime. Nebeliktų nelaimingų ir nepatenkintų žmonių, būtume laimingi ir ta kasdienio vartojamų produktų kainų našta neslėgtų gležnų, nuo pasyvaus stebėjimo ir laukimo geresnių laikų surambėjusių pečių.
Tačiau ar tai ir yra didžioji laimės dalis. Negi kažkokie skaičiai lemia mūsų laimę. Kad mes šypsomės mažiau už europiečius, akivaizdu. Sakote, nėra čia ko šypsotis, kad pragyvenimas vienas brangiausių Europoje, o atlyginimas – vienas žemiausių. Bet užtat alkoholis pigus Gal todėl ir galime dirbtinai sukelti trumpai trunkančios palaimos būseną, o paskui stačia galva nerti ir ilgam nerti į pesimizmo liūną?
Abejoju, kad esame laiminga tauta, ar bent stengiamės tokiais būti. Mūsų „laimės indeksas“ turėtų būti pakankamai žemas, nes dažniausiai jis siejamas vien tik su materialinėmis vertybėmis, su BVP augimu ir geresnio gyvenimo iliuzija.
Tačiau galima ir kitaip apibrėžti laimę. 1972 metais Butano karalystės karalius „nacionalinį laimės indeksą“ pasiūlė matuoti tokiais kriterijais – materialus pragyvenimo lygis, sveikatos apsaugos bei švietimo sistemos gerovė, asmeninės raiškos galimybės, politinė situacija ir valdžios darbas, socialiniai ryšiai, įskaitant ir visuomenės pažangą bei ekonomika. Esame laimingi tiek, kiek šie kriterijai atitinka mūsų susikurtus. Tai ir yra individuali laimė.
Prieš metus britų „Forbes“ žurnalas Lietuvai iš daugiau nei 150 valstybių skyrė tik 63 vietą. Šiemet tokį tyrimą atliksime patys. O kas, jei po jo 2013 metais paaiškės, kad britai mus pervertino ir mes, pagal savo burbėjimo, nepasitenkinimo ir toliau savo nosies nematymo kriterijus ir atsidursime prie kokio Kazachstano ar Moldovos.
Juk iš prigimties skundžiamės viskuo, kuo įmanoma. Nėra vasaros – blogai. Per karšti orai – blogai. Atėjo atostogų metas – ir vėl blogai, nes kaimynas Stasys atostogauja užsienyje, ko dažnas sau leisti to negali. Nes iki pilnos laimės lietuviui dažniausiai kažko trūksta. Ko – tik kiekvienas iš mūsų asmeniškai žino ir dažniausiai žinodamas gyvena diena į priekį.
Pavyzdžiui, kai ryt pasieksiu užsibrėžtą tikslą – būsiu laimingesnis, nei šiandien. Bet, palaukite, - gyvenimas rytojumi, tai ne tas pats, kas gyvenimas šiandien, o ekonomikos augimas ar kritimas yra tiek vienas veiksnių, kuriančių laimės sąvoką. Mums neužtenka vieno kriterijaus patenkinti visus poreikius, tai gal imkime ir pradėkime kurti jų daugiau. Ir tas pabrangęs benzinas ar į neregėtas aukštumas pašokusi kiaušinių kaina yra tik mažas bereikšmis faktelis, negalintis sugriauti individualios laimės sampratos.
Balandžio mėnesį amerikiečiai turi „nacionalinės laimės dieną“. Sumanymas naujas, atsiradęs prieš keletą metų, tačiau sulaukiantis vis daugiau pritarimo ir palaikymo. Tą dieną žmonės vienas su kitais dalijasi laimės samprata, stiprina žmogiškuosius ryšius bei mokosi į gyvenimą žiūrėti pozityviai. Ir kas svarbiausia, šios konsultacijos nieko nekainuoja! Kapitalistiniame pasaulyje, tokia diena tikrai neprisidės prie BVP augimo, bet bendrą gyvenimo kokybę žymiai pagerins.
Tai gal ir mes pradėkime nuo savęs. Stiprinkime ir kurkime bendruomeninius ryšius, mažinkime emigraciją, ugdykime tautiškumą, gyvenkime aktyviau, daugiau laiko praleiskime sportuodami, gamtoje ar susitikdami su draugais. Pamažu, kiek leidžia galimybės, keiskime gyvenimo būdą ir galbūt kitame „Forbes“ sudarytame laimingų šalių sąraše būsime arčiau pirmaujančių – visokių skandinavų ar olandų.