Žiupsnelį svajonių humoristo Juozapo braukinių meilės paštu šv. Valentino dieną gavau ir aš. Ypač suintrigavo toks klasiko humoras: „Bet ir teisingos mintys su metais iškrypsta iš teisingų trajektorijų.“
Užsibarikadavusi savo būrimo salone Dura necéssitas, nepaisydama per langus grūmojančių, pro duris besibraunančių klientų, kuriems stojosi amžina pilnatis, tyrinėjau labdaros siuntinį iš priekio ir iš užpakalio. Kodėl man paberti būtent šie braukiniai? Gal svajonių humoristas Juozapas barsto savo išmintį kaip perlus kiaulėms?
Jei norėta tuo veiksmu pasakyti būtent tai, ar nereikėtų man kreiptis į Aukščiausiąjį teismą, į Strasbūrą, net į poną Dievą dėl garbės ir orumo nuplėšimo? Bet gal ši labdara kaip koks ciano kalis skirta mirtinam minčių apnuodijimui, kad ir man galvoje būtų ne viskas gerai? Juk svajonių humoristas Juozapas pats prisipažįsta, kad jį įžūliai persekioja jo paties išgalvoti tipai: Žmonos meilužis, kiti verbaliniai vaiduokliai, net policininkas su bananu ir kažkoks Šamas su Karosu.
Jeigu tokia lemtis ištiktų ir mane, būtų gerokai prasčiau, nes mano vaiduokliai yra ne išgalvoti, o iš natūros apdainuoti. Vadinasi, mane gudriai medžioti pradės ne tik Viktoras U. su varovais, artėdamas stepo žingsniu, ne tik aviatorius Rolandas smogs iš oro, ne tik Chitryj Dmitryj įsakys neduoti man vizos, o turimą atimti, bet ir Putinas Raudonasai, pagal seną žalingą savo įprotį mėgstantis саморучно liaudies priešus мочить в сортире, įrašys mane į asmeninių kenkėjų sąrašą. Gerai bent tai, kad šis kadrinis vilkas, jau laimėjęs prezidento rinkimus, bet dar neinauguruotas, kol kas negali sau leisti būti tuo, kuo yra, todėl slankioja apsisiautęs ėriuko kailiu, – tapo toks geravalis geraširdis, kad nepyksta net už akių vadinamas Liliputinu, nors anksčiau grasinosi už šitą pravardę okupuoti Tbilisį, iš kur, sako, Saakašvilis ją ir paskleidęs.
O jeigu persekioti užsimanys ne tik šie pagrindiniai, bet dar ir šalutiniai personažai, teks skubiai emigruoti iš žiniasklaidos puslapių. Tada savo meno kūrinius galėsiu platinti nebent slaptai, kaip būta spaudos draudimo laikais. Net šiurpas nukratė, pagalvojus apie tokią perspektyvą. Todėl nusprendžiau apgauti lemtį, gausiai atnašaudama aukas – sukroviau labdaros siuntinį svajonių humoristui Juozapui.
Mintį vynioti pradėjau iš tolo, dar nuo priešistorinių laikų. Priminiau, kad gyveno kadaise svajonių cenzorius Juozas (Kuolelis), už akių meiliai pravardžiuojamas Džiuzepe Pagaliniu. Pagrindinis jo darbas andai klestėjusiuose ir prabangius „pajokus“ dalijusiuose CK rūmuose (sako, jų parūmiuose užsikalė kapitalą ir svajonių bufetininkė Kristina) buvo užtikrinti, kad gyvuotų vienos partijos viena tiesa – apie kapitalą jei kas ir užsimindavo, tai tik iš Marxo pozicijų. Kuolelis nenuilsdamas kalė kuolus, kad būtų išlaikyta tvirta ir nepajudinama partijos, atstojančios protą, garbę ir sąžinę, platforma. Kad ir kaip stropiai darbavosi, vis tiek kilo pasaulinis tvanas (kiti vadina tai Sąjūdžiu), nuskandinęs partijos platformą. Tam tikrą laiką ji dar dreifavo vandenyne paskui flagmaną SSKP, bet šis ir pats netyčia pametė kursą, o kol ieškojo to vienintelio teisingo netyčia pamesto kelio, palydovai, pristigę kuro ir net garo švilpukui, priburbuliavo.
Šios parabolės paradigma, lietuviškai tariant, pavyzdys iš istorijos, panaudotas tendencingos tiesos įrodymui, yra ta, kad Kuolelio ir pėdos seniai ataušo, bet jo įkalti kuolai vis dar styro. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad cenzūrą išrado ne Džiuzepė. Jau senovės Romoje būta pareigūnų, kurie ne tik sekė piliečių elgesį, kad nustatytų jų ištikimybę, bet ir draudė reikšti cenzorių darbdaviams nepatinkančias mintis, ypač spaudoje. Tokių išpuolių pasitaiko ir naujosios Romos laikais. Antai vienas vyrukas iš Neapolio parašė jausmingą dainą apie klano (camorra) vadą, o teisėsauga iškart pareikalavo suimti dainių! Vis dėlto prokuratūra apdairiai nusprendė, kad jis menininkas, o ne banditas.
Pas mus nuo Džiuzepės Pagalinio (Kuolelio) reliktinių kuolų svaidomasi žaibais ir perkūnais išskirtinai kilniu tikslu – reikalaujama užčiaupti visus „chunveibinus“ (Kinijoje tai buvo politiškai nesubrendusio jaunimo būriai, dalyvavę vadinamojoje kultūrinėje revoliucijoje, o Lietuvoje tokiais vadinami vis dar pasitaikantys pavieniai asmenys, įžūliai dėstantys kitokią nuomonę, negu ta, kurios laikosi subrendęs kultūros elitas). Raginama nokautuoti juos, kaip neseniai su savo varžovu pagyrūnu pasielgė toks Kličko, net jeigu jie būtų visiškai nepakaltinami, t. y. menininkai.
Negi tą ir turėjo omenyje svajonių humoristas Juozapas, atsiuntęs man labdarą su smerktino turinio teiginiu, esą „ir teisingos mintys su metais iškrypsta iš teisingų trajektorijų“? Mano nuomonė irgi tokia, bet aš su ja nesutinku.
Nenorėdama jaustis skolinga, nes esu ypač gerai perpratusi liaudies išmintį, kad laiku atiduotos skolos saugo dantis geriau negu dantų pasta, labdaros sukroviau daugiau negu gavau.
Pritariu, parašiau lydraštyje, kad mintys iškrypsta, todėl reikia kaskart iš naujo įstatyti jas į teisingas vėžes arba nedelsiant ištrinti iš mentalinio žemėlapio. Antai Ispanijos karaliaus žentas, Maljorkos Palmos kunigaikštis, pametęs teisingą trajektoriją, neleistinai korumpavosi, todėl ir jis, ir princesė Christina, karaliaus sprendimu, išnyks iš visų karališkųjų fotografijų. Cenzoriai, kaip žinome, visais laikais buvo geriausi retušuotojai. Kad teks ištrinti ne tik žentą, bet ir mylimą dukterį, kalčiausia žiniasklaida, paviešinusi slapta nutekintą informaciją apie tą gobšų žentą. Nes svarbu juk ne tai, ką žmogus daro, o tai, kaip jis vaizduojamas.
Tą elementarią tiesą puikiai suprantantis Rupertas Murdochas steigia naują laikraštį, vietoj uždrausto seno, ir priims dirbti visus, kurie buvo areštuoti dėl neteisėto pasiklausymo teisėtu informacijos nutekinimo tikslu… Matyt, susipažinęs su mano pateikta agentūrine medžiaga, apimtas mentalinių dieglių ir paranojos (priminsiu: paranojikas – tai tas, kuris turi visus faktus!) svajonių humoristas Juozapas skubiai išspausdino viską, ką buvo išbraukęs ir net atidavęs labdarai. Žmonės dažnai susigriebia, kad yra nusikalstamai dosnūs…
Tiesiai iš cenzorių labdaros vakarėlio
Krescencija Šurkutė