Negaliu kalbėti už visus kolegas, tačiau pati prisipažįstu – komentarus paskaitau. Ne iš mazochistinių sumetimų, nors ne paslaptis, kad beveik visada, ką beparašytum, nuo komentatorių riebiai klius ir autoriui, ir teigiamai pristatytam herojui. Ko gero, žmonės vadovaujasi principu „kalbėk, jeigu turi, ką pasakyti, o jeigu neturi, ką pasakyti – verčiau patylėk“, ir komentuoja iš esmės tik tuomet, jeigu jų nuomonė nesutampa su tuo, kas rašoma straipsnyje.
Komentarus skaitau, nes man įdomu, o kartais ir naudinga. Kaip ir viskas pasaulyje nėra tik juoda arba balta, taip ir ta stichiškai besiformuojanti komentarų erdvė turi ir purvo, ir žavesio, yra ne vien tik destruktyvi, bet ir naudinga. Atsakingai pareiškiu, jog būtent komentatorių dėka esu operatyviai ištaisiusi ne vieną gramatinę ar netgi faktinę per skubėjimą savo straipsnyje ar vertime įveltą klaidą. Interneto komentarai žurnalistui yra ir papildomas informacijos šaltinis, kartais padedantis „užeiti ant kelio“, tiriant kokį nors sudėtingą atvejį.
Skaitydamas komentarus, su laiku pradedi atpažinti kai kuriuos ryškius personažus, vien pažvelgęs į pseudonimą žinai jų nuomonę ir minčių raiškos stilių. Vaizduotė neišvengiamai piešia vienokį ar kitokį to anapus ekrano barškinančio klaviatūros mygtukus asmens paveikslą. Žinoma, anoniminė (iki tam tikros ribos) erdvė kiekvienam sudaro sąlygas susikurti save tokį, kokį norisi – sėkmingą visus pamokyti galintį verslininką, moterų numylėtinį lovelasą, visko mačiusį ir ragavusį ciniką, kuriam nelikę nieko švento, nieko nebijantį įžūlų provokatorių – ir bent jau virtualioje erdvėje įgyvendinti tai, apie ką sunku net pasvajoti tikrovėje. Tačiau vaizduotė, piešianti jo paveikslą, nėra tokia kritiška ir dirba panašiai, kaip skaitant grožinę knygą – piešia vaizdus pagal tai, kas rašoma.
Vienas iš ryškesnių personažų, kurį tikrai pastebėjau ir įsidėmėjau, buvo komentatorius Jonas. Žydus Šėtono tarnais nenuilstamai vadindavęs ir net šventraštį savo įžvalgoms paremti cituodavęs tipas man asmeniškai atrodė kažkoks paslaptingas egzorcisto ir antisemito hibridas. Mano vaizduotė jo išvaizdai suteikdavo nemažai demoniškumo. Sektantiška aistra degančios – žinoma, tamsios – akys, tvirtas sudėjimas (taip mano vaizduotė, matyt, transformavo komentatoriaus kategoriškumą ir griežtumą). Amžius – apie 40 metų.
Joną man vaizduotė piešdavo kaip apokaliptinį pranašą. Aprangoje - šiek tiek mistikos, šiek tiek romantikos, taigi, kažkas tamsaus, besiplaikstančiais skvernais. Kažkodėl neabejojau, kad Jono pseudonimą jis pasirinko būtent pagal Apokalipsės autorių. Kad Jonas gali būti tikrasis komentatoriaus vardas – nekilo net minties.
Ir štai ketvirtadienį paslaptingasis demoniškasis Jonas buvo išvilktas į dienos šviesą. Jis – jau nebe anoniminis paraleliniame pasaulyje verdančio gyvenimo dalyvis, o straipsnio herojus su nuotrauka ir pavarde. Nejučiomis net šyptelėjau. Pasirodo, jo vardas iš tiesų Jonas... Žvelgdama į lieso suvargusio žmogelio atvaizdą negalėjau patikėti – tai čia tas nuožmusis antisemitas? Tas biblinis apokaliptinis pranašas besiplaikstančiais juodais skvernais? Toks, regis, net musės nenuskriaustų, nes nepajėgtų ir neišdrįstų. Teisme išsakyti argumentai verčia rimtai abejoti jo pakaltinamumu. Tokiame fone jo išsakytos deklaracijos skamba nebe piktai ir grėsmingai, o juokingai ir graudžiai. Ar nuo tokių vargšų reikia ginti visuomenę, ar protinga dėl jų sapalionių įsižeisti?
Būdama linkusi visada abejoti bet kuo, kas pateikiama kaip neginčijama tiesa, abejodavau ir tikrų bei pseudopsichologų tvirtinimais, kad interneto komentaruose labiausiai reiškiasi ir daugiausia tulžimi spjaudosi tie, kurie patys yra kompleksuoti ir visiškai apgailėtini.
Tiek asmeninių pasiekimų, tiek pinigų, tiek išvaizdos prasme, taip virtualioje erdvėje bandydami kompensuoti savo trūkumus ir bent jau čia pabūti „kieti“. Abejojau, nes tokie teiginiai labai jau primena apgaulingą paguodą smurto ir patyčių aukoms – esą, tie, kurie smurtauja ar tyčiojasi, patys yra silpni ir kompleksuoti, ir reikia užjausti juos, o ne jų aukas. Iš principo tokie žodžiai reiškia, kad mes nepajėgūs sutramdyti smurtautojo, todėl privalome pakeisti požiūrį į jį. Visada atrodė, kad tikrovė gerokai sudėtingesnė, ir agresija – tiek fizinė, tiek žodinė – gali kilti ne vien iš bejėgiškumo.
Vis dėlto, Jono pavyzdys patvirtina „bejėgio agresoriaus“ teoriją. Žinoma, iš vieno atvejo daryti apibendrinančių išvadų nėra galimybės. Būtų naudinga išvysti ir kitus Jono „kolegas“. Vanią iš Švedijos, Protą, Kuznecovą, Zalupą, Jurijų Subotiną, Čiurlionį ir kitus lrytas.lt paralelinio pasaulio „veidus“.
Nesakau, kad visus teisiamųjų suole, bet bent jau kai kuriuos – tikrai. O į kai kuriuos būtų įdomu pasižiūrėti vien iš smalsumo. Galbūt paaiškėtų, kad visi – tokie kaip Jonas, o agresija internete visiškai nereiškia aršumo realiame gyvenime? Tuomet bent jau dėl šito visi galėtume lengviau atsikvėpti ir su atlaidžia šypsena jiems tarti – giedokit ir toliau, jei tik jums nuo to lengviau!