Biržų rajone esančios Vabalninko Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos administratorių kanauninką Povilą Miškinį prieš kelerius metus nudžiugo žinia iš tolimosios Australijos.
Šioje šalyje miręs 82 metų kraštietis Vytautas Štelemėkas Jasiuliškių kapinaitėse esančiai koplyčiai prižiūrėti ir remontuoti paliko 50 tūkst. Australijos dolerių (apie 135 tūkst. litų).
P.Miškinis apie tai paskelbė bažnyčioje per pamokslą.
V.Štelemėkas kelis kartus lankėsi Lietuvoje, buvo atvažiavęs ir į gimtuosius Jasiuliškius. Tuomet jis ir pamatė, kad kelis šimtmečius ir karus atlaikiusiai koplyčiai skubiai reikia remonto.
Todėl prieš mirtį Australijos lietuvis daugiau kaip pusę savo turimų pinigų paskyrė gimtojo kaimo koplyčiai. Keliolikai giminaičių ir kelioms visuomeninėms organizacijoms buvo palikta nuo šimto iki kelių tūkstančių litų.
Pinigų kunigui nedavė
Tvarkyti koplyčiai skirtus 50 tūkstančių dolerių velionio nurodymu buvo pavesta Panevėžio rajone gyvenančios jo dukterėčios vyrui veterinarijos gydytojui Vytautui Jurgaičiui.
Už priežiūrą, kad ši suma tikrai būtų naudojama koplyčios reikalams, jam atsilyginta. Testamento sudarytojas už šį darbą skyrė 5000 Australijos dolerių (apie 13,5 tūkst. litų).
Dvasininko P.Miškinio džiaugsmą dėl koplyčiai skirtų pinigų netrukus pakeitė kitokios emocijos. Iš pradžių jis nustebo, kad V.Jurgaitis atsisakė palikimu skirtus 50 tūkstančių dolerių atiduoti bažnyčiai.
„Dar būdamas gyvas V.Štelemėkas mane perspėjo, kad pinigus laikyčiau pas save. Jis pajuokavo, kad kunigas gali pinigus pralošti žaisdamas kokį preferansą. Bet Vabalninko dvasininkas ėmė mane reketuoti reikalaudamas pinigų”, – „Lietuvos rytui” dėstė V.Jurgaitis.
Siūlė tyliai tartis?
Kanauninkas P.Miškinis, sužinojęs apie velionio valią, pats susirado Panevėžio rajone gyvenantį V.Jurgaitį. Šis pasakė kunigui pinigų neduosiąs, nes dvasininkas yra per senas juos pats tvarkyti.
Tada P.Miškinis pasiūlė koplyčiai skirtą sumą perduoti Panevėžio vyskupui Jonui Kauneckui. Bet pinigų valdytoju paskirtas V.Jurgaitis nesutiko.
P.Miškinis prisiminė, kaip kartą pas jį atvažiavęs V.Jurgaitis pasiūlė sandėrį. Svečias pasakė, kad į dvasininko asmeninę sąskaitą perves 10 tūkstančių. Kokia valiuta – nepatikslino.
„Leisk juos kaip nori. Aš nieko nesakysiu, manau, kad ir pats tylėsi”, – taip tąsyk esą pasakė palikimo administratorius.
„Atsakiau, kad neturiu banke jokios asmeninės sąskaitos, o svetimų pinigų man nereikia”, – pasakojo 79 metų P.Miškinis.
Kanauninkas teigė, kad 1736 metais pastatytai Jasiuliškių kapinaičių koplytėlei labiausiai reikėjo naujo stogo. Pastarąjį kartą jis perdengtas dar prieš Antrąjį pasaulinį karą.
V.Jurgaitis kunigo pasakojimą apie bandymą nuslėpti testamentu skirtus pinigus vadina sąmoninga neteisinga interpretacija.
Panevėžietis neneigė, kad darbams pradėti pasiūlė 10 tūkstančių litų. Bet iš karto pareikalavęs rašto, kuriame būtų nurodyta, kam šie pinigai bus naudojami.
Darbų ėmėsi vienas
Kai šis testamentas įsigaliojo, V.Jurgaitis vienas ėmėsi darbų. Tačiau pradėjo ne nuo koplyčios stogo.
Pasitaręs su Biržų savivaldybės darbuotojais, panevėžietis pasamdė darbininkus.
Šie metalinio tinklo tvora aptvėrė tą dalį Jasiuliškių kapinaičių, kurioje iki tol nebuvo tvoros. Taip pat trinkelėmis išgrindė per kapines einantį taką.
Tako gale buvo pastatytas medinis penkių metrų aukščio kryžius. Šis medžio meistro kūrinys skirtas kilniaširdžiam aukotojui V.Štelemėkui atminti.
Kryžius kainavo 8800 litų. Už trinkelėmis grįstą taką sumokėta 20 tūkstančių litų. Kelios dešimtys tūkstančių atseikėta už tvorą.
„Matyt, nepatiko kunigui toks paminklas aukotojui. Per pamokslą jis pasakė, kad tas kryžius toks aukštas, jog jam pašventinti prireiks statinės vandens”, – prisimena V.Jurgaitis.
Koplyčiai pinigų neliko
Šie panevėžiečio užsakyti darbai tikrai nesulaukė Vabalninko parapijos administratoriaus pritarimo.
Kanauninko nuomone, pinigai buvo naudojami ne pagal paskirtį ir švaistomi be reikalo: „Juk tvarkyti kapinaičių tvorą ir grįsti takus yra seniūnijos užduotis. V.Jurgaitis bažnyčiai skirtais pinigais parėmė Biržų savivaldybę.
Nors velionis pinigus skyrė bažnyčios žinioje esančiai koplyčiai prižiūrėti ir remontuoti, jai kol kas nieko nedaryta.
Būtinai reikia keisti stogą, bet tam pinigų nebeliko.”
Esą kol V.Jurgaitis tik žadėjo pradėti tvarkyti koplytėlės stogą, praėjo nemažai laiko. Per jį Jasiuliškių koplyčia buvo įrašyta į Lietuvos kultūros paveldo vertybių sąrašą.
Dabar vien koplyčios stogo renovavimo projektas kainuoja per 60 tūkst. litų. O kur dar medžiagos ir darbai?
Įtarinėjo nesąžiningumu
Kanauninkas piktinosi, kad koplyčiai skirtus pinigus V.Jurgaitis ištaškė nereikalingiems dalykams.
Pavyzdžiui, nupirko beveik 11 tūkstančių litų kainavusį traktorių žolei pjauti ir kažkokių lentų už 8000 litų.
„Kam koplyčiai traktorius, jeigu aplink ją esančios kapinaitės teužima apie 40 arų teritoriją?” – klausė kunigas.
Iš pradžių P.Miškinis kreipėsi į prokuratūrą prašydamas išsiaiškinti, kur buvo iššvaistyti pinigai. Tačiau pradėtas tyrimas po kiek laiko buvo nutrauktas.
Tuomet praėjusių metų gruodį Vabalninko parapijos kanauninkas kreipėsi į Panevėžio apylinkės teismą. Dvasininko nuomone, V.Štelemėko giminaitis nesąžiningai tvarkė Jasiuliškių koplyčiai skirtus pinigus.
„Aš ir parapijiečiams iš sakyklos pasakiau, kad pinigai, skirti koplyčiai, pateko į nesąžiningo žmogaus rankas”, – atvirai dėstė P.Miškinis.
Tikina vykdęs velionio valią
Tačiau V.Jurgaitis tikino, kad gyvas būdamas V.Štelemėkas jam pats pasakė, ką reikėtų patvarkyti Jasiuliškiuose.
Esą traktorius irgi nupirktas vykdant mirusiojo valią. Juo turėtų būti šienaujama pieva už kapinaičių tvoros.
„Aš pats pakišau kunigui mintį, kad už likusius nuo padarytų darbų pinigus reikia perdengti koplyčios stogą ir pakeisti lubas.
Kur matyta, kad senovinio architektūros paminklo lubos iš vidaus iškaltos plastikinėmis lentelėmis?” – kalbėjo V.Jurgaitis.
Todėl vyras ir nupirko luboms skirtų lentų, tačiau jų dvasininkai esą neima.
Šiuo metu iš visos testamentu paliktos sumos, kuri atskaičius įvairius mokesčius sudarė 90 tūkstančių litų, liko apie 16 tūkstančių litų. V.Jurgaitis tvirtino, kad kiekvieną išleistą litą jis gali pagrįsti dokumentais.
Bažnyčiai teko ieškoti palikimo
– Ar dažnai Panevėžio parapijos bažnyčių atstovams dėl privataus žmogaus palikimo tenka bylinėtis teismuose? – „Lietuvos rytas” paklausė Panevėžio vyskupo Jono Kaunecko.
– Tai vienintelis atvejis, apie kurį žinau. Iki šiol tokių dalykų nepasitaikydavo.
– Ar jūs pritarėte, kad Vabalninko parapijos ginčas dėl pinigų atsidurtų teisme?
– Taip, tai vyksta su mano žinia ir pritarimu. Man pasirodė, kad tas koplyčiai skirtus pinigus tvarkantis žmogus dažnai kalbėdavo netiesą.
Mes, Panevėžio vyskupijos atstovai, intensyviai ieškojome to palikimo, patys susiradome V.Jurgaitį, o ne jis mus. Nors jį velionis buvo įgaliojęs rūpintis, kad pinigai būtų panaudoti pagal paskirtį.
– Ar dažnai žmonės prieš mirtį testamentu palieka pinigų ar kitokio turto Panevėžio parapijos bažnyčioms?
– Retai. Dar prisimenu, kad Amerikoje gyvenęs prelatas, filosofas ir rašytojas profesorius Antanas Paškus 150 tūkstančių JAV dolerių paliko senelių globos namams statyti.
Visi tie pinigai tam ir buvo panaudoti. Tiesa, šios sumos neužteko, bet namai stovi, o juose gyvena vieniši seneliai.
Šiaip Lietuvos turtingi žmonės nelinkę aukoti bažnyčių remontui. Dažniausiai gauname paramą iš užsienyje gyvenančių žmonių arba surenkame iš paprastų tikinčiųjų.