Kas lėmė, jog praėjusį penktadienį skandalingai žlugo antstolės Sonatos Vaicekauskienės bandymas įvykdyti teismo sprendimą ir L. Stankūnaitei grąžinti jos dukrą?
Išskirtiniame interviu lrytas.lt L. Stankūnaitės atstovas, vienas garsiausių Kauno advokatų Gintaras Černiauskas įžvelgia nerimą keliančias tendencijas.
Anot teisininko, šalis stumiama į teisinio nihilizmo bei chaoso liūną, gimdomas nepaklusnumas įstatymui bei ardoma tvarka.
- Praėjusį penktadienį eilinis bandymas įvykdyti teismo sprendimą ir Laimutei Stankūnaitei grąžinti jos vaiką baigėsi visišku fiasko. Nors dalyvavo net 60 policijos pareigūnų, privalėjusių užtikrinti viešąją tvarką ir pašalinti visas kliūtis, Kedžių namuose tvyrojo chaosas.
Vaiko seneliai neleido įvykdyti teismo sprendimo, o policija nesikišo. Kaip Jūs tai vertinate?
- Yra priimtas teismo sprendimas, kuris turi būti skubiai vykdomas. Turime ir teismo nutartį, kurioje išaiškinta, jog antstolė turi teisę patekti į teisėjos Neringos Venckienės namus, nurodyta, kad jos kaip teisėjos imunitetas nėra absoliutus.
Teismas leido panaudoti tam tikrą jėgą pašalinant kliūtis, trukdančias paimti vaiką.
Filmuotoje medžiagoje matome – yra tam tikri asmenys: Laimutė Kedienė, Vytautas Kedys, giminaitė Audronė Skučienė, kurie jėga pasipriešino teismo sprendimo vykdymui, nepakluso teisėtiems antstolės nurodymams. Jie boikotavo visą šią procedūrą. Kito paaiškinimo nėra, buvo atlikti neteisėti veiksmai, kurie sutrukdė įvykdyti teismo sprendimą.
Kelia nuostabą tai, kad šioje situacijoje nebuvo pakankamai sukoordinuoti tarnybų veiksmai. Matome, jog panaudota jėga iš Kedžių pusės, vaikas griebiamas į glėbį, tampomas.
Panašu, jog Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovė nebuvo išanalizavusi teismo nutarties, kurioje aiškiai nurodyta, jog visos kliūtys privalo būti šalinamos.
Akivaizdu, jog šios tarnybos atstovė pati ėmė kliudyti teismo sprendimo vykdymui.
Tai nesuvokiama ir nesuprantama, tokiems veiksmams nėra paaiškinimo. Akivaizdu, jog dėl kompetencijos stokos ši darbuotoja „sugriovė“ visą akciją.
Belieka tik apgailestauti, kad viešosios tvarkos užtikrinimui buvo mestos tokios gausios policijos pajėgos, o viskas pasibaigė absoliučiu fiasko.
- Kauno policijos vadovai teisinasi nežinoję ar galėjo patekti į privačią valdą – Kedžių namus.
Kaip manote, policijos pareigūnai turėjo teisę ir privalėjo įeiti į namo vidų bei sutramdyti teismo sprendimo įvykdymui trukdžiusius žmones?
- Manau, jog Vaiko teisių apsaugos specialisto reikalavimu iš patalpos turėjo būti pašalinti visi pašaliniai asmenys. Turėjo būti paprašyta paruošti vaiką, nes mes vykdysime teismo sprendimą. Tai padaryta nebuvo. Leidžiant patalpoje būti pašaliniams asmenims – konfliktas neišvengiamas.
Kita vertus – į vidų neužėjo pakankamas pareigūnų skaičius, kad būtų galima užtikrinti tvarką. Nebuvo atskirti žmonės, kurie visais įmanomais būdais kliudė antstolei vykdyti teismo sprendimą, kurie neklausė jos nurodymų, priešinosi sprendimo vykdymui.
Manau, kad visiems asmenims, kurie žinodami apie teismo sprendimo vykdymo privalomumą kliudė antstolei, turėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė.
- Susidaro įspūdis, jog žinant įstatymo spragas ir išnaudojant institucijų neveiksnumą galima atsisakyti vykdyti bet kokį teismo sprendimą. Kaip vertinate šio ydingo precedento formavimąsi?
- Tokio tipo bylose aiškiai demonstruojama, jog galima įvedinėti savo tvarką, nepaisyti įstatymų, teismo sprendimų ir akivaizdžiai tyčiotis iš teisinės sistemos. Baisiausia tai, jog pati teisinė sistema nesugeba su tuo susitvarkyti.
- Kaip visuomenę gali paveikti analogiški atvejai? Gal tai žmones paskatins niekinti įstatymus, nevykdyti teismo sprendimų ir bandyti įgyvendinti savo teisingumą?
- Jūs man pasakykite, kokioje šalyje galėtų dirbti teisėja, kuri viešai per televiziją kursto žmones, aiškiai pasako, jog reikia vykdyti savą teisingumą, kuri priiminėdama sprendimus valstybės vardu, skelbdama teisingumą vėliau išėjusi į gatvę rėkia, kad čia, Lietuvoje jokio teisingumo nėra. Kuris teisėjas, kurioje šalyje galėtų dirbti, jeigu jis grasina kitam asmeniui?
Ketvirtadienį per televizijos žinias girdėjome, kaip buvo grasinama antstolei. Kaip buvo kurstoma visuomenė nepaklusti įstatymams, teismo sprendimui, nustatytai tvarkai, antstolės reikalavimams, policijos nurodymams.
Jeigu tokie asmenys leidžia sau taip elgtis, ko laukti iš paprastų, eilinių piliečių.
- Ar nemanote, jog visi ši istorija skatina globalaus teisinio chaoso įsigalėjimą Lietuvoje. Kai žmonės ims masiškai nepaklusti teismų sprendimams, nevykdys antstolių reikalavimų, o institucijos skėsčios rankomis ir nieko negalės padaryti?
- Tokia grėsmė yra ir tai užkrečiama. Žvelgiant istoriškai matome, kad tam tikrų institucijų neveiksnumas priveda prie visiško chaoso, revoliucijų ar masinių riaušių. Valstybė sukurta tam, kad joje veiktų aiškios taisyklės, piliečiai jų laikytųsi, o tam tikros struktūros užtikrintų jų laikymąsi.
Šiai dienai matome - Lietuvoje tarsi yra įstatymai, teismai bei policija. Tačiau tam, kad būtų tvarka ir ji būtų įgyvendinama, šiai dienai, deja, matau priešingą vaizdą.
- Penktadienio įvykiai Garliavoje parodė mūsų teisėsaugos impotenciją. Atvyko išties gana daug gerai paruoštų, treniruotų policijos pareigūnų, tačiau jie nepasiekė to tikslo, kuriuo buvo kviečiami – teismo sprendimas nebuvo įvykdytas. Ką tai liudija, policijos vadovų kompetencijos trūkumą ar elementarų nesusivokimą situacijoje?
- Panašu, kad šie žmonės nebuvo pakankamai paruošti. Nebuvo jokio plano, akivaizdu, kad policijos pareigūnai net nežinojo ar jie turi teisę užeiti į Kedžių namus. Darytina išvada, kad jie nebuvo supažindinti su tam tikrais dokumentais, kuriais vadovaudamiesi privalėjo veikti.
Tai yra priežastys, dėl ko įvyko konfliktas, kurio buvo galima išvengti, jeigu visos institucijos būtų veikusios darniai, vieningai ir siektų pagrindinio tikslo – teismo sprendimo įvykdymo.
- Ar ši istorija neparodo, jog mūsų institucijos, pradedant Vaiko teisių apsaugos tarnyba yra neįgalios, o jų veikla tėra darbo imitavimas? Galbūt L. Stankūnaitės ir jos dukrelės istorija - tarsi indikatorius, iliustruojantis tarnybų nekompetenciją?
- Stebint šios institucijos (Vaiko teisių apsaugos tarnybos – red.) darbą ir veiksmus tenka pripažinti, kad iki šiol ji tebėra deklaratyvi, neveiksni. Darbas vyksta sėdint kabinetuose ir kuriant įvairias teorijas, tačiau praktikoje pasigendama veiksnumo.
Žinome, jog šeimose yra labai daug problemų, tad ši institucija labai svarbi. Gaila, bet pagalbos negali sulaukti nei L. Stankūnaitės dukra, nei kiti vaikai.
- Kaip manote, koks galėtų būti globalus šios problemos sprendimo būdas? Ką reikėtų padaryti, kad pagaliau pradėtų tinkamai dirbti Vaiko teisių apsaugos specialistai, kad policijos vadovai įgytų kompetencijos?
- Manyčiau, kad mes pradėjo per daug paisyti įvairių teisių ir susipainiojome svarstydami kieno teisės didesnės, o kieno – mažesnės. Galiausiai pasimetama svarstant kas galima, o kas – ne. Nebelieka kas galėtų priimti sprendimą ir jį įgyvendinti. Visi visko bijo.
Galime tik pasvarstyti kokia žala vaikui buvo padaryta penktadienį, kokia bus žala daroma dar kelias dienas, ar metus vietoje to, kad visos institucijos būtų veikusios taip, kaip priklauso ir vaiko patiriama žala būtų minimali.
Nežinau, kiek dar laiko tęsis stresas, kurį patiria vaikas.
- Kiek Jūsų klientės L. Stankūnaitės istorija kainuos Lietuvai? Kokias sumas ji galėtų prisiteisti tarptautiniuose teismuose dėl to, kad valstybė neužtiktina teismo sprendimo vykdymo?
- Negaliu pasakyti kiek tai galėtų kainuoti, ko gero šiai dienai tai neturėtų būti matuojama pinigais. Vienintelis ir pats svarbiausias mano klientės L. Stankūnaitės tikslas – susigrąžinti savo vaiką.
Verčiau pasvarstykime kiek visuomenei kainuoja toks institucijų neveikimas, nesugebėjimas priimti sprendimus, nesugebėjimas tai padaryti greitai ir užtikrinti jų įgyvendinimo?
Norėčiau paminėti, jog didžiulį susižavėjimą kelia Kėdainių rajono apylinkės teismo teisėjai savo kompetencija, priimamų sprendimų išsamumu, operatyviu darbu. Tai turėtų būti pavyzdys visiems, duok Dieve, kad visi taip dirbtų, žiūrėtų į problemą bei stengtųsi ją išspręsti.
- Ar nėra pavojaus išsigimti teisinei sistemai, stebint kai asmuo, turintis aukščiausio šalies vadovo palaikymą gali daryti ką nori, o visos institucijos trypčioja vietoje ir bijodamos nukentėti vengia imtis iniciatyvos?
- Manyčiau, jog tokioje situacijoje bet koks politikas ar valstybės vadovas turėtų arba nesikišti, arba palaikyti teisinę sistemą, instituciją, o ne vieną asmenį. Jeigu iš tikrųjų tas asmuo būtų teisus, tai pati valstybė turi išspręsti problemą, o ne valstybės vadovas.
Net jei tai ir būtų prezidentė, ji negali spręsti, negali teisti. Mes priklausome Europos Sąjungai, deklaruojame, kad esame teisinė valstybė. Todėl teisinis klausimas turėtų būti sprendžiamas teisiniu keliu.
Ji yra ne valdovė, ne karalienė, kad galėtų kištis į tokius procesus. Toks įsikišimas į procesą yra jo griovimas, tam tikrų institucijų pastatymas į keblią padėtį, kai jos nežino kaip elgtis, nes jų vadovai gali nukentėti.
Ne vieną kartą teisėjų taryba, aukščiausio rango teisėjai yra pasakę, kad teisėjos N. Venckienės elgesys nesuderinamas su teisėjo statusu, kad jos pareiškimai apie teisingumą ir teisinę sistemą, apie atskirus teisėjus bei teisėjų korpusą yra nepriimtini, nesuderinami su teisėjų etikos kodeksu.
Kaip galima tokį asmenį palaikyti?
Mes gimdome nepaklusnumą įstatymui, tvarkai ir ją paprasčiausiai griauname. Eidami šiuo keliu sugriausime savo valstybę, pasirodysime nesugebantys savarankiškai tvarkytis, o tada labai greitai atsiras, kas mums padės ir už mus viską tvarkys.