Ir visiškai nesvarbu, kad dar neseniai būta kartu pačiais sudėtingiausiais momentais. Ar be koalicijos partnerių, taigi ir be liberalcentristų, konservatoriai būtų priėmę naktinės mokesčių reformos sprendimus, kurių pagrindu dabar save laiko valstybės gelbėtojais? Liberalcentristai net atsisakė savo liberalistinių ekonominių pažiūrų, kad padėtų partneriams net pakišant savo galvas kritikos krušai.
Dabar iš televizijos ekranų girdime konservatorių vadovus aiškinant, kad liberalcentristų parama buvo nenuoširdi ir jie neverti kolegų vardo. Ar spjauti sąjungininkams į veidą kai jie nebereikalingi ir yra moralios politikos sudedamoji dalis? Deja, iš liberalcentristų taip pat sklido bendravimui ir sutarimui nepadedantys žodžiai.
Ką tada darysime, jei į Lietuvą atsiris dar viena ekonominės krizės banga? Ar antausius skaldžiusios rankos vėl susikabins? Nenorom peršasi mintis, kad šalis, neturinti etiško politinio bendravimo įgūdžių, nepajėgi yra derinti politinės įvairovės.
Dvipartinė sistema yra vienintelė išeitis tarsi keptuvėje spirgančioms demokratijoms įgyti pusiausvyrą ir nesitaškyti į visas puses. Būtų gerai, jei po Seimo rinkimų pagaliau vyriausybę sudarytų viena partija, ta, kuri yra viduje nesuskilusi į kraštutines grupuotes, turi pažiūras, žmonių, istorinę patirtį, nebėgioja į Maskvą pasitarti, ką daryti, į prezidento patarėjus nebruka žmogaus, susijusio su Rusijos karine pramone ir turi bent jau minimalų supratimą, kas yra teisinė valstybė. Žinoma, tai drambliukų svajonė, bet kodėl, iki rinkimų likus pusmečiui, nepasvajoti.
Apie koalicijos prieitą liepto galą ir miražą už jo daug jau parašyta ir dar daugiau emocingai prikalbėta. Norėčiau atkreipti dėmesį į mano požiūriu įdomiausius šios, gal net išliekamą vertę turinčios, istorijos momentus.
Kai D. Grybauskaitė, visiškai nepolitikuodama pareiškė, kad premjeras G. Kirkilas yra „ beviltiškas“ ir tapo Prezidente, pradėjau nuosekliai ir kruopščiai rinkti pagiriamojo žanro pasisakymus mūsų valstybės vadovės adresu. Jų neverta cituoti, tik priminsiu, jog visų tokių pasisakymų pagrindiniu leitmotyvu figūruoja patekanti saulė. Ypač didžiulį džiaugsmą oracijų sakytojams kėlė tvirtos valdovės nukirsdintos anksčiau mūsų šalį neva apraizgiusių burtininkų valstybininkų galvos.
Tačiau kai „tvirtoji ranka“ pasibeldė ir į konservatorių stovyklą, džiugesio ugnelė prezidentės gerbėjų akyse ėmė blėsti, saulė leistis, balsuose pasigirdo nusivylimo gaidos. Pirmasis skambutis buvo ūkio ministras D. Kreivys. Konservatoriai į prezidentės nepalankų sprendimą vis dėlto nusprendė reaguoti santūriai. FNTT istorijos jau neverta perpasakoti.
Ką išgirdo savo adresu pastarosiomis dienomis ir net iš tų pačių, panegirikas rašiusių, žmonių, prieš užimdama šį postą prezidentė, ko gero, ir nesapnavo. Čia – Lietuva, kaip sako mokslininkas – pilietininkas D. Kuolys.
Savaime suprantama, koalicijos pakasynos ir pastangos vėl ją prikelti, sugedusioje plokštelėje tebekartojamos tos pačios frazės vis labiau nervina tiek klausančius, tiek žiūrinčius. Bet šioje nemalonioje istorijoje esama ir šio to teigiamo. Pirmiausia, reikia tikėtis, jog pasibaigė „galvų kapojimo“ karuselė. Bent jau atleidžiamas valstybės tarnautojas, pareigūnas turės galimybę detaliau sužinoti atleidimo priežastis.
Jeigu būtų galima patikėti už du FNTT pareigūnus mūru stojančių partijų bei visuomeninių organizacijų nuoširdumu, plačiau aptarta tema pasitarnautų ir Lietuvos ateičiai. Nes pati keliama problema nėra išgalvota.
Per du dešimtmečius valstybei tarnaujančiais žmonėmis buvo švaistomasi į visas puses. Iš tarybinių laikų perėmus nemarų šūkį, jog kadrai lemia viską, savų sodinimas į sau svarbias kėdes tapo visų į valdžią žengiančių partijų pagrindiniu uždaviniu. Viešai buvo kalbama apie kompetenciją, patirtį, profesionalumą, bet tikrovėje viskas priklausė ir dabar tebepriklauso nuo partinės ištikimybės.
Vykdomojoje valdžioje teko dirbti su įvairių partijų vadovais, todėl nuolatinį rūpestį „kadrų“ patikimumu gerai pamenu. Valstybės tarnautojai nepriklausantys partijoms jau seniai priprato savo politinių pažiūrų nedemonstruoti ir savo nuomonę reikšti tik rinkimuose.
Politikos veteranai, signatarai žiniasklaidoje aiškina, kad tarnautojai yra įbauginti. Tai tiesa ir tai tęsiasi daug metų. Daugeliu atvejų psichologiškai po tarybinių laikų mažai kas pasikeitė. Tik visai neseniai pradėjo rastis profesionalesnės, nepolitizuotos ir atskirų politinių veikėjų nepasisavintos profsąjungos.
Savo teises vis dažniau galima apsiginti ir teisme. Tačiau tai reti atvejai. D. Grybauskaitė, pademonstravusi, jog už mažiausią pasipriešinimą gali bemat atsidurti gatvėje, tik tęsė jau egzistuojančią tradiciją. Bet ar gali šį senų laikų paveldą įveikti mitinguojantys žmonės, kurie nuo pakylos jau skuba skelbti be jokių argumentų visuomenės priešais kitus? Juk partinė protestuotojų priklausomybė akivaizdi.
Tokia pat tendencinga ir Seimo antikorupcinės komisijos veikla, nors ir skelbiami kilnūs tikslai. Ko gero dar anksti kalbėti apie naują, į žmogų atsisukančią, politiką.
Mano manymu ji atsiras tik tada, kai tarpusavyje bendraujantys politikai, net vienoje barikadų pusėje, nustos galvoti, kaip partneriui pakišti koją ar tvoti antausį.