Briuselyje toliau aiškėjo, kad Europos Sąjungai itin sunku rasti bendrą sutarimą, kaip elgtis su Vakarų spaudimui ir toliau nepasiduodančiu Minsku.
Tuo pat metu Vilniuje net aukščiausi šalies vadovai buvo priversti painiai aiškinti, kokia gi yra tikroji Lietuvos pozicija dėl naujų sankcijų Baltarusijai ir santykių su šia kaimyne apskritai.
Briuselyje kone atvirai išdavikėmis vadintos Slovėnija ir Latvija, kurios dėl savo verslo interesų reikalavo netaikyti sankcijų vienam ar kitam Baltarusijos verslininkui arba įmonei.
Vilniuje daugiausia triukšmo sukėlė bendras Lietuvos pramonininkų konfederacijos, Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų bei Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos pareiškimas.
Šiame pareiškime teigiama, jog Lietuvos verslininkai baiminasi galimo Baltarusijos atsako į planuojamas naujas ES sankcijas, nes pagal blogiausią scenarijų šio Minsko atsako „bendras smūgis Lietuvos ekonomikai galėtų siekti net 7 milijardus litų”.
Skaičiai skamba įspūdingai. Ir net jeigu jie nebūtų tikslūs, sunku būtų abejoti, kad bet kokios sankcijos Baltarusijai ir jų galimas poveikis Lietuvos ekonomikai turėtų būti šalies nacionalinių interesų reikalas. Kaip ir santykiai su kaimynine šalimi apskritai.
Tiesa, valstybės interesai – tai ne vien jos verslo interesai.
Bet dar kartą tenka kelti klausimą, ar Lietuva apskritai turi kokią nors aiškią politiką ir strategiją Baltarusijos atžvilgiu. Nekalbant jau apie visą ES.
Lietuvos valdžios atstovai jau anksčiau deklaravo, kad mūsų šalis pasisako prieš bet kokias ekonomines sankcijas Baltarusijai, kurios „paveiktų paprastų žmonių gyvenimą”. Bet esą pasisakoma už sankcijas pačiam režimui.
Premjeras A.Kubilius šią savaitę patikslino, kad Vilnius rems ir sankcijas paskiriems A.Lukašenkos aplinkos žmonėms, bet ne didžiosioms įmonėms.
Tačiau ar tai galima laikyti Lietuvos politika ir strategija Baltarusijos atžvilgiu? Juk norint turėti kokią nors strategiją, pirmiausia reikia žinoti, ko šia strategija siekiama.
Galbūt Lietuva siekia pakeisti A.Lukašenkos režimą? O gal tikisi priversti dabartinę valdžią Minske imtis demokratinių permainų? Ar vis dėlto svarbiausias tikslas – Lietuvos verslo interesai?
Jei tikslas būtų pakeisti A.Lukašenkos režimą, tikriausiai būtų būtina pasisakyti už kone visuotines ekonomines sankcijas Baltarusijai – savotišką ekonominę šalies blokadą, kurią sutartinai vykdytų Vakarai.
Ar tai realu – kitas klausimas. Ar net ir surengta ekonominė blokada leistų tikėtis tokio poveikio, kad režimas žlugtų, – taip pat.
Iškiltų netgi klausimas, ar tai nelemtų, kad į kampą įsprausta Baltarusija pakliūtų į visišką Rusijos kontrolę.
Bet tikrai aišku viena – dabartinės sankcijos (nesvarbu, ar griežtesnis, ar mažiau griežtas variantas galiausiai bus taikomas) Baltarusijos režimo tikrai nesilpnina. Neprivers jos A.Lukašenkos ir imtis demokratinių permainų.
Tad kam iš viso reikia sankcijų? Gal Slovėnija ir Latvija, pasirinkusios aktyviai ginti savo verslo interesus, bent jau vykdo aiškią, nuoseklią ir neveidmainišką politiką?
Kodėl kalbu apie veidmainystę? Viskas labai paprasta.
Sankcijas Baltarusijai būtų galima pateisinti ne vien siekiais pakeisti A.Lukašenkos režimą arba priversti jį patį imtis demokratinių permainų.
Nors dabartinės sankcijos, kaip minėjau, net teoriškai negali padėti siekti minėtų tikslų (ir visi tai puikiai žino), yra dar vienas visai legalus jų pateisinimas – moralinis siekis paprasčiausiai nubausti už tarptautinei bendrijai nepriimtiną elgesį ar taisyklių laužymą.
Tačiau tokiu atveju tvirtos moralinės pozicijos būtina laikytis visais atvejais – ne vien kalbant apie A.Lukašenkos režimą.
Minską norima bausti už politinių oponentų persekiojimą ir kalinimą? O kaip tuomet su Ukraina, kurios valdžia jau laiko įkalinusi ne tik buvusią premjerę J.Tymošenko, bet ir buvusį vidaus reikalų ministrą J.Lucenką?
Ir visai nesvarbu, kad šie kaliniai Ukrainoje galbūt nėra šventi, – juk Vakaruose visiems aišku, jog kalėjime jie atsidūrė tik todėl, kad yra valdžios oponentai.
Bet vienintelė sankcija Ukrainai – sustabdytas suartėjimo su ES procesas. Prie oponentų įkalinimo prisidėję pareigūnai – neliečiami. Ar tik todėl, kad požiūris į Ukrainą Vakaruose kitoks negu į Baltarusiją?
Verta prisiminti ir Rusiją – kalbu visai ne abstrakčiai, o apie vadinamąjį S.Magnitskio sąrašą. Šis režimui iššūkį metęs teisininkas buvo tiesiog numarintas kalėjime.
JAV sudarė sąrašą pareigūnų, tiesiogiai prisidėjusių prie jo žūties, ir paskelbė jiems sankcijas. Ar kuri nors ir „principingųjų” Europos valstybių prisijungė prie šių sankcijų? Ne. Ir vėlgi, atrodo, tik todėl, kad Rusija – ne Baltarusija, elgesį su ja diktuoja visai kiti nacionaliniai interesai.
Bet kaip tuomet pavadinti sankcijas Baltarusijai ir visą tą triukšmą, kuris vis keliamas dėl jų?
Aš pavadinčiau tik visišku strategijos Baltarusijos atžvilgiu neturėjimu (tiek visoje ES, tiek ir Lietuvoje) ir veidmainystės šou, kurio tikslas – įtikinti save pačius, kad laikomės principų ir apskritai ką nors darome.