Turbūt nebuvo nė vienos Kauno mokyklos, kuri šią savaitę nebūtų paminėjusi per visą Lietuvą nuvilnijusios Savaitės be patyčių.
Lietuvos moksleivių parlamento surengtas spontaniškas susibūrimas, vadinamasis „flashmobas“, paskaitos, diskusijos, filmų peržiūros ir aptarimai, stendai, socialinės reklamos, daugybė kitokių renginių.
Visa tai buvo skirta atkreipti vaikų, tėvų, pedagogų, plačiosios visuomenės dėmesį į opų faktą – įvairių institucijų duomenimis, patyčias kenčia 60 – 70 proc. moksleivių.
Savaitė be patyčių paminėta ir Veršvų vidurinėje mokykloje, kurioje mokosi Lietuvos moksleivių parlamento ir mokyklos moksleivių tarybos pirmininkas Paulius Kazakevičius.
Tačiau aktyvūs Lietuvos moksleivių parlamento atstovai, užsibrėžę sumažinti patyčių mastą pirmiausia savo mokykloje, šiai problemai skyrė ne savaitę, o daugiau nei metus. Pavyko.
– Patyčias pagal paplitimo mastą ir skaudumą neretai lygina su epidemija. Ką gali padaryti vaikai? – paklausėme neseniai Kauno miesto savivaldybėje surengtoje konferencijoje pranešimą patyčių tema skaičiusio P.Kazakevičiaus.
– Pernai tam skyrėme ištisus metus, tačiau problemą formulavome šiek tiek kitaip: bandėme spręsti ne patyčių, o asmenybės savivertės kėlimo problemą. Iš kitų tyčiojasi dažniausiai menkos savivertės žmonės. Menkindami, niekindami kitus, jie pasijunta reikšmingesni.
Todėl sumanėme mokyti bendraamžius ir suaugusiuosius bendrauti tarpusavyje, išreikšti save kitais būdais. Patyčios neapsiriboja vien mokykla ir mokiniais, todėl mūsų iniciatyva aprėpė ir mokytojus, ir tėvus.
Kvietėmės į mokyklą įvairius jaunimui įdomius žmones – tam tikrų sričių autoritetus, lyderius ir su jais diskutuodavome. Juk viena, kai kalba mokytojas – jis ne visiems gali būti autoritetas.
O kai apie patyčias ir kitus rūpimus klausimus prabyla tau svarbus, reikšmingas asmuo – dainininkas, sportininkas, treneris, jį išgirsti visai kitaip. Ieškojome žmonių, galinčių būti autoritetais įvairioms moksleivių socialinėms grupėms.
Tačiau įsitikinome: kad užkirstum kelią tokiam reiškiniui, kaip patyčios, reikia suvienyti visas jėgas. Štai pernai kilo konfliktų 8 – 9 klasėse. Padedami mokyklos administracijos, rengėme bendrus moksleivių ir tėvų susitikimus – diskusijas.
Pasitelkėme visus mokyklos specialistus – socialinę pedagogę, psichologę. Labai daug bendravome su keliomis jaunimo grupėmis, kurios buvo, vaizdžiai tariant, tarsi visos mokyklos patyčių židinys.
Po to labai smarkiai ir į gera pasikeitė klasės atmosfera. Dabar, praėjus metams, galiu drąsiai sakyti: patyčių mastas mokykloje sumažėjo.
– Vadinasi, patyčių nevalia nutylėti?
– Patyčias iš tiesų stabdo viešumas, kalbėjimasis, padėties analizavimas apie tai diskutuojant. Tačiau neužtenka dirbti tik su pačiu agresoriumi. Pagalbos reikia patyčių aukai, kuriai tenka mokytis, kaip su tuo tvarkytis, kaip nepalūžti, ką apskritai daryti – nekreipti dėmesio, priešintis, o gal į kažką kreiptis?
O juk yra ir kiti, kurie prie patyčių prisideda jau vien tuo, kad nieko nedaro. Juos reikia mokyti, kaip elgtis atpažinus patyčią. Galbūt tas, kuris dabar stebi iš šalies, kitą kartą stos į aukos pusę? Taigi diskutuoti reikia su visais.
Kiek žinau, padėtis Kauno mokyklose daugmaž panaši, visose kyla daugiau ar mažiau aštrių situacijų. Bet skiriasi bendruomenių pastangų mastas sprendžiant šią problemą ir patyčių specifika. Mokyklose, kuriose orientuojamasi į itin aukštus mokymosi rezultatus, ši problema rafinuotesnė, bet tebėra gaji.
Ne paslaptis – mokytojai taip pat ne visada nori pastebėti patyčias. Juk jei pastebi problemą, ją reikia spręsti, o tai padaryti ne taip paprasta.
– Ar lengva kalbėtis su bendraamžiais tokiomis skaudžiomis temomis?
– Yra buvę visko. Mokykloje dar neįprasta tiesiog ateiti ir pasikalbėti apie tai su moksleivių parlamento atstovu. Bet nemažai pastebime patys. Matau labai didelę, kol kas dar deramai nepanaudotą jėgą – klasių seniūnus.
Jeigu jais išrinkti tinkami žmonės, lyderiai, jie gebėtų laiku pastebėti, kas vyksta, patarti, padėti susisiekti su specialistais. To reikia mokyti.
Apskritai lengviau kalbėtis su jaunesnio amžiaus moksleiviais, kurių požiūris į gyvenimą paprastesnis, vaikiškesnis. Su vyresniais – kas kita. Bręsta, maištauja, ieško savęs, įvairius reikalavimus kelia tėvai, mokytojai. Žmogus visas virte verda, o prie to dar įkalbėti jį diskutuoti apie patyčias, kažkaip tai spręsti – jau gana sudėtinga.
Vis dėlto ne mažiau sudėtinga kalbėtis su suaugusiaisiais, nes jie apskritai labai sunkiai pripažįsta, kad turi saviraiškos, savivertės problemų: jie gi suaugę, su jais viskas gerai. Netgi jei tylomis ir žino, kad ne viskas gerai, tai viešai, juo labiau – kokiai ten mokinių tarybai – niekada to nepripažins.