Ar ukrainiečiai taip pat jaučia sentimentus LDK? Kokie susiklostė jos santykiai su kitomis kaimynėmis, kurios yra ir mūsų kaimynės – Lenkija, Baltarusija? Pasak Ukrainos ambasadoriaus Lietuvoje Valerijaus Žovtenkos, Ukrainos žemė visada buvo įvairių karingų tautų taikinys, o patys ukrainiečiai niekada nėra užėmę svetimos teritorijos, ir tai išugdė ypač tolerantišką, kantrų bei lankstų šios tautos charakterį.
- Lietuva su Ukraina buvo viena valstybė ne tik carizmo ar sovietiniais, bet ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais. Ar Ukrainoje jaučiama nostalgija LDK? Ar ukrainiečiai jaučia daugiau bendrumo su lenkais, lietuviais ir baltarusiais, nei su kitais savo kaimynais? - lrytas.lt paklausė V. Žovtenkos.
- Mūsų požiūris į LDK ir į bendrą mūsų istoriją kiek kitoks, nei lietuvių. Tai susiję su tuo, kad Ukraina yra tokia vieta, kurią visi norėjo užkariauti. Turkai, lenkai, totoriai... Mūsų istorija susiklostė taip, kad mes, ukrainiečiai, nė karto per savo egzistavimo istoriją nebandėme pasisavinti svetimų žemių. Todėl mūsų labai geri ir draugiški santykiai su visais kaimynais. Neturime problemų nei su vienais.
Valstybinių darinių Ukrainos teritorijoje buvo daug, ne tik LDK. Buvo, deja, ir Rusijos imperija, buvo Sovietų Sąjunga. Iki LDK buvo Kijevo Rusia.
Per mūsų teritoriją visą laiką kažkas ėjo. Kai pirmojo tūkstantmečio viduryje vyko didysis tautų kraustymasis, per mūsų šalį perėjo ištisos tautos. Perėjo bulgarai, ir atsirado šalis Bulgarija. Perėjo ugrai, ir atsirado Vengrija. Dar anksčiau ėjo hunai, kurie, pasiekę Romą, sugriovė Romos imperiją.
Dėl šių gal ne visuomet malonių istorinių aplinkybių ukrainiečių tauta iš prigimties yra labai tolerantiška ir kantri.
Į LDK mes žiūrime kaip pirmosios valstybės šiuolaikinės Europos teritorijoje, sudarytos iš keleto tautų, egzistavimo pavyzdį. Ši valstybė buvo absoliučiai demokratiška. Joje nebuvo užgniaužiama nei viena kalba, nei viena religija.
Šiais ir kitais metais Ukraina ir Lietuva mini 650-ąsias Mėlynųjų Vandenų mūšio metines. Šis mūšis įvyko netoli dabartinio Kirovogrado miesto, prie Siniuchos upės. Kunigaikštis Algirdas, vadovavęs ukrainiečių, baltarusių ir lietuvių kariams, sutriuškino jungtinę trijų totorių chanų kariuomenę. Laikoma, kad tai buvo momentas, nulėmęs Aukso Ordos kaip valstybės egzistavimo pabaigą, o kartu davęs pradžią LDK atsiradimui.
- Lietuvoje pastaruoju metu gana sudėtingi santykiai su kaimyne Lenkija, eskaluojama lenkų tautinės mažumos, lenkų kalbos mokyklose, pavardžių rašybos tema. Ar egzistuoja panašių problemų su lenkais Ukrainoje?
- Kiek aš žinau, pas mus Ukrainoje problemų su lenkų tautine mažuma, taip pat su ukrainiečių tautine mažume Lenkijoje, nėra. Nežinau, kaip dėl užrašų, bet būdamas Lvove mačiau daugybę lenkų turistų delegacijų. Jie masiškai ten važiuoja, nes kažkada Lvovas buvo Lenkijos teritorijoje. Liubline atidaryti Ukrainos tautos namai, Lenkijos teritorijoje atstovaujantys ukrainiečių kultūrą. Tas pats padaryta Lvove lenkų mažumai.
Bet Lenkijos ir Ukrainos santykių istorijoje buvo ir skausmingų momentų. Ribentropas ir Molotovas pasirašė paktą, kuriame dalinosi sienas, jas keitė, ir išėjo taip, kad dalis ukrainiečių buvo perkelta iš lenkų žemių į Ukrainos teritoriją, o dalis lenkų – į Lenkijos. Tai buvo gana dramatiškas mūsų istorijos puslapis. Tačiau tai nebuvo susiję su Ukrainos ir Lenkijos santykiais, o su Sovietų Sąjunga ir Trečiuoju Reichu.
- Ar daug lenkų gyvena Ukrainos teritorijoje?
- Gana daug, nes mūsų istorija bendra.
Pas mus galioja įstatymas, kad tautinių mažumų atstovų vaikai gali mokytis savo gimtąja kalba. Be lenkų mes turime daug vengrų, rumunų. Visos bendruomenės turi teisę steigti nacionalines mokyklas ir ten vaikus mokyti savo kalba. Bet, žinoma, jeigu vėliau šitie vaikai nori stoti, pavyzdžiui, į Kijevo universitetą ar kitą Ukrainos aukštojo mokslo įstaigą, jie egzaminus turi laikyti ukrainiečių kalba.
- Po to nekyla problemų, kad tautinių mažumų atstovai, prastai mokėdami ukrainiečių kalbą, lieka mažiau išsilavinusiais ir savotiškais visuomenės atstumtaisiais?
- Ukrainiečių kalbos jie mokosi. Tautinių mažumų mokyklose, kur vaikai mokosi rumunų, vengrų, lenkų kalbomis, jie paraleliai mokosi ir ukrainiečių kalbos. Tie vaikai, kurie nori ir siekia toliau tęsti mokslus, o ne apsiriboti vidurine mokykla, kalbos mokymuisi skiria daugiau dėmesio ir išmoksta ją taip, kad vėliau galėtų be problemų laikyti aukštųjų mokyklų egzaminus ir studijuoti jose. Tačiau jeigu, tarkime, kas nors po to nori išvažiuoti mokytis į Vengriją ar Lenkiją, niekas jiems nedraudžia.
- Kokie Ukrainos santykiai su Baltarusija? Kaip vertinamas A. Lukašenkos režimas?
- Kalbant apie politinį Baltarusijos valdžios veiklos vertinimą, mūsų požiūris sutampa su Europos Sąjungos požiūriu. O kalbant apie ekonominius santykius ir santykius su liaudimi, žmonėmis – esame visiškai atviri. Visų pirma, tai kaimyninė šalis, mums draugiška tauta, ir reikia su ta tauta palaikyti kultūrinius, ekonominius ryšius. Negalima, kad šalis liktų izoliuota. Man atrodo, kad Baltarusijos izoliacija neduos nieko gero visų pirma patiems baltarusiams.
- Kokie ukrainiečių santykiai su Baltarusijos opozicija?
- Mes neužimame tokios pozicijos, kad vienus palaikome, o kitų nepalaikome. Oficialiame lygmenyje mes užimame normalią, draugišką poziciją. Nesikišame į jų vidaus reikalus.
- Prezidento V. Juščenkos laikais Ukraina labai aiškiai išreiškė siekį tapti ES ir NATO nare. O kaip yra dabar? Ar krizė Europoje neišgąsdino ir neatėmė to noro?
- Pirmas dalykas, kurį padarė naujai išrinktas prezidentas V. Janukovičius – jis oficialiai pareiškė, kad eurointegracija išlieka Ukrainos užsienio politikos prioritetas. Mes manome, kad šiuolaikiniame pasaulyje geresnio visuomenės sąrangos modelio, nei europietiškas, neegzistuoja. Be to, mes, ukrainiečiai, istoriniu, kultūriniu ir mentaliteto požiūriu esame europiečiai. Visa mūsų šalies teritorija yra Europos kontinente. Nėra nei trupinėlio mūsų žemės, kuris būtų, pavyzdžiui, Azijos teritorijoje. Todėl mūsų oficialioji politika – integracija į ES. Visuomenė nori to paties. Pagal visuomenės nuomonės apklausas, daugiau kaip du trečdaliai gyventojų pasisako už integraciją į ES.
Bet ES iš tiesų šiuo metu išgyvena ne pačius geriausius laikus. Šiuo metu jų rūpestis – ne plėtra. ES baigs anksčiau pradėtus stojimo į ją procesus – Kroatija, Serbija, ir tada, manau, darys tam tikrą pertrauką. ES reikia išspręsti gana sudėtingas problemas, kurios iškilo dėl pasaulinės finansinės krizės. Kai šios problemos bus išspręstos, manau, ES grįš prie klausimo dėl tolesnės plėtros.
- Dėl eurointegracinių siekių Ukraina nejaučia spaudimo iš Rusijos pusės?
- Rusija taip pat yra mūsų strateginė partnerė, visų pirma ekonomine prasme. Tai pati didžiausia mūsų kaimynė. Ukraina yra ne tik resursų iš Rusijos naudotoja, bet ir tranzito šalis. Tranzitu į Europą tiekiame dujas. Čia mūsų ir Rusijos interesai sutampa. Kartais kyla nesusipratimų, bet visus šiuos klausimus išsprendžiame. Kalbėti, kad Rusija kaip nors atvirai daro spaudimą Ukrainai dėl ES, nėra jokio pagrindo, nes ir pati Rusija aktyviai derasi su ES – ir dėl bevizio režimo, ir dėl galimo ekonominių santykių liberalizavimo, o tolimoje perspektyvoje – galbūt ir dėl laisvos prekybos zonos.
Čia nematau jokių prieštaravimų, nes mes istoriškai esame, viena vertus, šalia stambaus valstybinio darinio, kuris vadinasi ES, kita vertus, šalia didelio valstybinio darinio, kuris vadinasi Rusijos Federacija. Istoriškai ir geografiškai esame tarp jų. Nėra jokios prasmės kam nors teikti pirmenybę ir gadintis santykius. Mes už gerus santykius su visais mūsų kaimynais. Manau, kad lygiai taip pat mąstoma ir Rusijos Federacijoje. Jiems taip pat reikalingi geri kaimynai – ir ES, ir Ukraina. Ką apie tai kalba įvairūs politologai ir sensacijų ieškančios masinės informacijos priemonės – visai kita tema.
- Ukrainoje nekyla jokių problemų su rusais kaip tautine mažuma, ar, teisingiau, dauguma?
- Gana didelė gyventojų dalis Ukrainoje yra rusakalbiai. Labai daug ukrainiečių save laiko ukrainiečiais, bet kalba rusiškai. Taip istoriškai susiklostė, kad jie gimė, užaugo ir gyvena rytinėje Ukrainos teritorijos dalyje, kur dominuoja rusų kalba. Nesąžiningi žmonės periodiškai kelia klausimą apie problemas su rusų kalba Ukrainos teritorijoje, bet šis klausimas kaip atsiranda, taip ir dingsta, nes problemos paprasčiausiai nėra. Masinės informacijos priemonėse, knygose, žurnaluose, laikraščiuose, televizijos programose rusų kalba visiškai neribojama. Neretai netgi nukenčia ukrainiečių kalba. Taip mano kita visuomenės dalis. Taip istoriškai susiklostė, kad Ukrainą sudaro dvi didelės bendruomenės. Viena – kalbanti rusiškai, kita – ukrainietiškai. Bet konflikto tarp jų nėra, nors galbūt kažkam labai norėtųsi, kad jis būtų. Mano manymu, Ukraina kaip šalis ir Europai, ir Rusijai, ir visam pasauliui demonstruoja sugebėjimą gyventi draugiškai su labai dideliu skaičiumi tautų.