Būti piliečiu – reiškia neišvengiamai dalyvauti politikoje.
Piliečių savivalda, kurią ir vadiname Lietuva, yra mūsų bendras ir bendrai išlaikomas reikalas.
Neišvengiamai esame šio bendro reikalo saistomi. Norime to, ar nenorime. Net jei ir šalintumėmės politikos kaip profesionalaus užsiėmimo ir net nesidomėtumėme, ką mūsų visų bendrabūvio vardu tie politikai veikia, esame jų sprendimų tiesiogiai ar netiesiogiai veikiami.
Net ir labai banaliu būdu. Pavyzdžiui, girtas ir neprašytas politikas įsirėžia į menkavertę tavo „geldą“, kad tokiu būdu suteiktų sau progą pasiūlyti piliečiui naują mašiną.
Net pačiam širdelę suspaudžia nuo tokio staiga jame sukilusio dosnumo pertekliaus ir atgula į Santariškes išdykaujančiai širdžiai detoksikuoti.
Kitas iškalbingas pavyzdys. Lietuvą apskriejo žinia, kad kultūros ministras irgi šalinasi politikos. Nes jis yra kultūringas žmogus ir tiesiog siekia kultūringai išbūti Lietuvos Kultūros politiniame poste, suprask, depolitizuotoje sargyboje.
Vaje, kaip kilnu!
Todėl jam kaip politinio pasitikėjimo pareigūnui politika yra „ne prie ko“. Bet politika jo ir vėl nepaliko. Kur gi šis „kultūringas“ benamis dėsis? Reikia naujo „stogo“. Todėl ėmė ir tapo kitų liberalų politinio pasitikėjimo ministru, kad pats netaptų „ne prie ko“.
Kultūros prigimtis yra ne politikuoti, bet nešti žmonėms gėrį. Todėl ir kultūringasis ministras nepolitikuoja, o tiesiog noriai - kaip šitam jau įprasta - politikams atsiduoda. Doros akytės tik klap, klap ... ir jokios politikos.
Žinia, niekur nepasislėpsi ir nuo panelės Prezidentės.
Užvaldžiusi galingai piliečius tramdančias struktūras ir sutelkusi savo rankose valdžios svertus, Lietuvos prezidentė vis drąsiau ir įnirtingiau įžengia ne tik į glamūrinę Lietuvos politikos sceną, bet ir į eilinių piliečių gyvenimus. Ji yra politikos Lietuvoje pradžia ir pabaiga, alfa ir omega.
Ji yra bėdžių lietuvių išverkta Lietuvos įgalintoja. Eiliniai politikai – ką ten piliečiai! – neišvengia Lenino mieste ištreniruotos darbuotojos rankos, ach kaip dreba nuo jos komisariškojo tono. Kokia ji jums panelė?! Ji yra Viešpataujanti, ji yra Ponia. Jokia ji jums „bobelė“ Dalia!
Pažvelkite į jos iešmininkų ruporinę nuobodybę, ar į ideologinius orgazmus patiriančius ir Delfų žiniuonės manijos apvaldytus komentatorius; pažvelkite į valdžios artumos transą išgyvenančio Generalinio skrajojantį žvilgsnį, ar su marsiečiais staiga prakalbusį naujos Lietuvos patriarchą ir suprasite: Lietuvoje įsigalėjo Galia, Ponia Galia.
Tirtėkite antikorupcinės ir visi Galiai prieštaraujantys padugnės! Lenino miesto komanda stoja į žaidimą ir nugali, ir užčiaupia apie tiesą ir teisingumą vapančius patriotus. Ar dar kam kyla klausimų apie bendrąjį Lietuvos gėrį?
Todėl niekaip neišeina Lietuvos piliečiui nedalyvauti politikoje. Jeigu nedalyvausi – įgalins tave politinė Galia ir tapsi galingųjų nusavintos Lietuvos savastimi.
Tiesa, reikia pripažinti, kad patiems dalyvauti politikoje yra sunkiau. Būti Galios įsisavintu, arba, leninistinių kalėjimų papročiu, „įgaidintu“ yra daug palaimingiau. Paklauskite Palaičio.
Anot konservatoriškos politikos Tėvynėje ir Krikdemijoje pradininko simbolinės ištaros: geriau būti gaidžiu nei marsiečiu.
Ir šiaip, laisvė yra sunkus reikalas. Čia reikia mąstyti ir valingai spręsti, kurti ir laimėti.
Lietuviai! O gal laisvė – ne jums? Juk Galios saulė iš Lenino miesto jau patekėjo.