Štai konservatorių kontroliuojama Seimo Antikorupcijos komisija savaitės pradžioje bandė sukelti sensaciją. Pranešta, kad iš pradžių laikinuoju, o paskui ir nuolatiniu FNTT vadovu jau atsistatydinusio ministro R.Palaičio vis dėlto paskirtas K.Jucevičius yra vos ne nusikaltėlis.
Esą Antikorupcijos komisija gavo duomenų, kad iš FNTT dingo net grifu „visiškai slaptai” pažymėti dokumentai. Ir už tai neva atsakingas K.Jucevičius. Maža to, dokumentai galbūt netgi dingo už kyšius, o pats šis pareigūnas dar galėjo nutekinti informaciją apie vykdomus tyrimus įtariamiesiems.
Tik griebkis, žmogau, už galvos ir skubėk remti konservatorių, kurie vieninteliai apgins Lietuvą nuo visiško nusikaltėlių įsigalėjimo.
Na, nebent išgirstum ne tik paties K.Jucevičiaus paneigimus, bet ir prezidentės D.Grybauskaitės pareiškimą, kad jokios neigiamos informacijos apie šį pareigūną ji neturi.
Arba galbūt pats išdrįstum suabejoti, kaip konservatorių ginamas „gerasis FNTT vadovas” V.Gailius per daugiau negu pusantrų darbo metų tokio „blogojo” iš savo paties panosės ne tik į belangę neuždarė, bet ir iš pareigų nepašalino.
Bet jei girdi ne viską ir nesi iš abejojančiųjų, tampa visiškai aišku: liberalcentristai – tikri „politiniai banditai”, kaip juos pakrikštijo V.Landsbergis. O gal net ne politiniai?
Tiesa, visuomet verta išklausyti ir kitą pusę. Patys konservatoriai esą kariauja ne šiaip dėl FNTT kontrolės. Taip manyti gali tik visiški naivuoliai. A.Valinskas jiems atvers akis.
Siekdami grąžinti senuosius FNTT vadovus konservatoriai tariamai gina net du savo ministrus. Nes kitaip šiems gresia siaubingi nemalonumai. Suprask, tyrimo verti nemalonumai. O nuo jo iki belangės – juk tik vienas žingsnis. Žodžiu, ir čia – „politiniai banditai”.
Štai tarp tokios „politikos” jau kurį laiką tenka laviruoti prezidentei D.Grybauskaitei. Ir būtent dėl jos pozicijos kyla daugiausia klausimų.
Šalies vadovę visoje šioje istorijoje tarsi būtų sunku įtarti siekiant vien savų politinių ar net kažkokių kitų tikslų, kaip tenka manyti apie liberalcentristus ir konservatorius.
Net argumentas, kad D.Grybauskaitė nori pati kontroliuoti visas specialiąsias tarnybas, šiuo atveju nėra itin pagrįstas. Nes ir pertvarkius FNTT pagal prezidentės pasiūlytą modelį ši tarnyba netaptų pavaldi šalies vadovei.
Tačiau būtent prezidentė užvirė visą šią košę, ne tik pritardama R.Palaičio norui pašalinti V.Gailių, bet ir pati primygtinai reikalaudama tai padaryti.
Būtent prezidentė nepritarė premjero A.Kubiliaus prašymui atleisti R.Palaitį, nors elementari vakarietiška politinė kultūra tarsi nepaliko šalies vadovei teisės rinktis. Kai kurie teisininkai sako, kad teisės rinktis tokiu atveju nepalieka net Lietuvos konstitucija. Tačiau D.Grybauskaitė pasirinko. Reikia pripažinti, kad keistokai.
Galų gale praėjusią savaitę prezidentė turėjo progą užbaigti visą šį politinį farsą atleisdama R.Palaitį, kol šis dar nespėjo paskirti K.Jucevičiaus nuolatiniu FNTT vadovu.
Taip pasielgti būtų buvę logiška visai ne todėl, kad vertėjo kreipti dėmesį į Seimo Antikorupcijos komisijos „sensacijas”. Tiesiog jau minėta vakarietiška politinė kultūra vienareikšmiškai reikalauja, kad pasitraukiantis politikas nepriimtų jokių svarbių sprendimų.
Be to, V.Gailiaus bei jo pavaduotojo V.Giržado likimą spręsti „teisinėmis, o ne politinėmis priemonėmis”, kaip pasiūlė pati prezidentė, tokiu atveju būtų buvę gerokai paprasčiau.
Bet šalies vadovė ir vėl keistokai pasirinko. Ir tuo pati tarsi supanašėjo su tais, tarp kurių ne itin civilizuotos kovos ji vis dar bando laviruoti.