„Suprantama, kad prie derybų stalo sėdint trims regioniniams partneriams – Lietuvai, Latvijai, Estijai – ir strateginiam investuotojui „Hitachi“, nė viena iš šalių nesibaigus deryboms negali atsistoti ir išeiti į viešumą neatsiklaususi kitų trijų leidimo. Tokia jau ta derybų praktika: negalima viešinti to, kas dar nesuderėta. Tačiau iš išorės skatinamos pavojingos tendencijos visuomenėje verčia mane prašyti kuo greičiau pabaigti derybas ir informuoti žmones apie naudą, kurią jie gaus iš naujos branduolinės jėgainės“, – sakė jis.
Pavojų Seimo narys įžvelgė saujelės „visuomenininkų“ iniciatyvoje surengti konsultacinį referendumą dėl naujos atominės elektrinės statybos Lietuvoje.
„Iš pirmo žvilgsnio, referendumas gali pasirodyti geras dalykas: atsiklausti piliečių nuomonės svarbiausiais valstybės gyvenimo klausimais reikia. Tačiau jeigu aš būčiau viešųjų ryšių, „juodosios“ jų pusės specialistas ir manęs paklaustų, kaip sužlugdyti naujos atominės elektrinės projektą – patarčiau inicijuoti dėl jo referendumą ir man būtų visai nesvarbu, įvyktų šis referendumas ar ne ir kokie būtų jo rezultatai“, – dėstė R. Žilinskas.
Seimo narys atkreipė dėmesį, kad branduolinė energetika itin jautri politiniam kontekstui, visuomenės požiūriui. Po Fukušimos katastrofos ne viena valstybė atsisakė plėtoti šią energetikos rūšį vien iš populistinių paskatų, visai neskaičiuodama nelaimės tikimybių. Tačiau tos šalys, kurios gerai paskaičiavo, atominės energetikos atsisakyti neketina.
„Senovės Graikijoje sakyta: dėl įstatymų reikia ginčytis, kai jie svarstomi. Kai įstatymai priimami – juos reikia vykdyti. Kur buvo atomo priešininkai, kai Vyriausybė ir Seimas svarstė Nacionalinę energetikos strategiją ir Atominės elektrinės įstatymą – dabar jau galiojančius teisės aktus, kuriuose numatoma naujos atominės elektrinės statyba? Kodėl klausimą dėl jos būtinumo kelia dabar, deryboms artėjant prie pabaigos?“, – klausė parlamentaras.
Atsakymo Seimo narys siūlo ieškoti išsikėlus dar vieną klausimą: kam būtų labiausiai naudinga, jei Lietuva neplėtotų savų elektros generavimo šaltinių ir liktų visiškai priklausoma nuo importo, kas reiškia ne tik ekonominę, bet ir politinę priklausomybę?
„Rusijos kariuomenės vadovybė Lietuvos energetinio saugumo siekį yra įvardijusi kaip tiesioginę karinę, pabrėžiu – karinę grėsmę Rusijai. Savaime suprantama, kad tokiai grėsmei atremti bet kuri šalis imtųsi atsakomųjų priemonių.
Tam buvo sumanyti naujų branduolinių jėgainių Baltarusijoje ir Karaliaučiaus srityje projektai: kad protestai prieš juos virstų protestais prieš branduolinę energetiką apskritai, kad visose trijose šalyse iškiltų referendumų idėja, kad ši idėja galų gale virstų tikrove vienintelėje demokratinėje šalyje, kur referendumas įmanomas ir visuomenės nuomonės klausomasi“, – aiškino R. Žilinskas.
Komisijos pirmininko žodžiais, vien referendumo iniciatyva – visai nesvarbu, įvyks jis ar ne ir kokie bus jo rezultatai – siunčia nerimo žinią projekto dalyviams. Regioniniai partneriai sunerims, kad politinis atominės energetikos kontekstas Lietuvoje nestabilus, investuotojai gerai pasvarstys, už kokias palūkanas skolinti tokiam brangiam ir ilgalaikiam projektui. Todėl, pasak jo, referendumo iniciatoriai, gal ir naiviai vedini gerų norų atsiklausti visuomenės nuomonės, remia nieko gero tai pačiai visuomenei nelinkinčias jėgas.
Būtent dėl to R. Žilinskas ragina Vyriausybę kuo greičiau pagrįsti visuomenei naujos atominės elektrinės naudą, kad ji atsirinktų, kokias iniciatyvas remti, o kokių – ne.