Politinis korektiškumas yra aiškinimas kitiems, iš ko galima juoktis, ir kas – nejuokinga, todėl juoktis uždrausta. Politinis korektiškumas yra tai, kai pačios abejonės, ar akcijos „prieš patyčias“ gali būti tikslingos ir efektyvios, laikomos amoraliomis.
Kai neprisijungusieji prie kokio „švenčiančiųjų laisvę“ maršo laikomi mažiau sąmoningais ir labiau abejingais (nes sąžinę reikia ryšėti, kaip draugovininko raištį, arba segėti, kaip komjaunuolio ženklelį).
Ir dar tada, kai eilinė reklama, komiškai įtaigiu ir šiltu tonu pasakojanti, kad pasaulis laikosi ant vyrų, kaip pagal švilpuką atsistoja ir pradeda raudoti karingosios feministės ir visi tie, kam gyvenimas pagerėja, kai kam nors ką nors uždraudžia. Pasigirdo balsų, girdi, reikia apskųsti lygių teisių kontrolieriams, arba gal kaip nors su tuo teiginiu susidoroti, kaip su klaidinančiu.
Pagalvokim apie tą teiginį.
Nelabai gausiems vyrams, kurie (klaidingai) mano, kad ant jų pečių laikosi pasaulis, ta reklama nieko nepakeis. Jie manys kaip manę, na, gal pasijus šiek tiek geriau, ir galbūt eis pirkti alaus. Moterims, kurios mano, kad taisykles nustato vyrai, irgi kažin kokio poveikio nebus: gal nuėjusios nupirks tiems savo vyriukams alaus, kad būtų kuo užgerti televizijos programą. Dauguma tų, kas nelinkę rimtai žiūrėti į reklamos teiginius, arba vis tiek alaus negeria, niekaip nesureaguos.
Blogai yra tik tam, kas nėra tikras dėl savo vertės visuomenėje. Jiems kitų pagyrimai ar pasigyrimai skausmingi, nes pataiko į sopančią vietą. Jie patys (arba pačios) pasigirti negali. Net ir išgalvotais dalykais nepasidžiaugia – tam jiems (arba joms) stinga vaizduotės ir humoro jausmo. Kitų nekaltas džiaugsmas ir pokštai juos erzina ir siutina, kadangi jie taip juokauti nemoka (jie patys juokauja nykiai kartodami kažkur išgirstas šmaikštybes, kurių patys nesugalvotų, ir nuo jų humoro jiems patiems darosi liūdna, nes vėl ir vėl suvokia, kad kažko trūksta, tik patys nežino, ko).
Tada belieka „imtis priemonių“, kad kitam uždraustų juoktis.
Noras, kad kitam ką nors uždraustų, kad kitus priverstų liautis, užkirstų kelią, atleistų iš pareigų, apsvarstytų, skirtų baudą, įvertintų teisiškai, yra per daugelį metų išpuoselėta runkelybė: ji šaknimis mena tuos laikus, kai skundikai buvo apdainuojami net vaikų literatūroje. Vėliau apsiplunksnavę, lytinę brandą pasiekę, guviausi skundikai tapdavo komjaunimo sekretoriais, ir pilietiškumo išraiška buvo laikoma rašyti laiškus į spaudą ir į instancijas ir vilkti negeroves į dienos šviesą.
Skundiko svajonė buvo gauti iš instancijos atsakymą, kuris baigdavosi sakiniu: „darbuotojas, padaręs pažeidimą, įspėtas“. Arba, dar geriau, nubaustas. Šiais laikais dar geriau: skundikas-pensininkas tegalėjo pasipasakoti apie savo pasiekimus giminėms ir kiemo draugams, su kuriais lošdavo domino, o dabar galima kur nors internete perpublikuoti ištisas teismo sprendimų paklodes ir triumfuoti. Tiesa, tas triumfas būna tik mažame rate, nes šiaip jau svetimi aiškinimaisi ir kovos dėl teisybės nelabai kam įdomu.
Sovietiniais laikais buvo pasirašinėjami kolektyviniai laiškai, kad uždraustų vieną ar kitą muzikos grupę ar televizijos programą. Visa tai – jau praeityje, bet anais laikais iškrypęs stuburas ir sovietiškai surangyti smegenų vingiai tokie ir liko.
Jau minėtas epizodas su pasauliu ant vyrų pečių priminė liūdnos atminties nesąmonę, kai buvo reikalaujama drausti „Tikrų vyrų salotas“. Anąsyk įniršusios moterėlės šventas pyktis ir pritariančių vištų choras linksmino tūkstančius. Dabar piktuolės moterų gynėjos reiškia viltį, kad aludariai turės atsakyti už savo veiksmus ir, žinoma, ragina kažką boikotuoti, nors neaišku ką: alaus jos tiksliai negeria. Pažiūrėjus į jų rūgščius veidus, sriubčioja nebent riciną.
Kai studijavau verslo administravimą, per paskaitas apie rinkodarą išgirdau auksinę frazę: „Jums nepatinka reklama? Reiškia, ji kalba ne jums.“ Čia ir gali būti problemos šaknis. Sovietinių skundikėlių supratimu, negali taip būti, kad kalbėtų ne jiems.
Kaip sovietinė senolė, kuri su draugėmis apkalbinėja visus ir kiekvieną, taip ir jie jaučiasi kiekvieno pokalbio dalyviai.
Todėl jie ir skaito nepatinkančią jiems žiniasklaidą, žiūri nekenčiamas televizijos laidas, naršo svetimus profilius socialiniuose tinkluose, senu įpročiu dirsčioja per rakto skylutę ir klausosi priglaudę ausis prie durų – o gal ką nors išgirs, kas juos gali įžeisti? Tada galima bus kam nors apskųsti.
Politinis korektiškumas glaudžiai suaugęs su raudonąja mąstysena su kūju ir pjautuvu: ne veltui visokių lygių teisių iniciatyvų žmonės ir agresyvūs toleruokliai visad pasirodo ranka rankon su visokiom raudonom vėliavom, anarchistais, karingais ateistais, „Okupuok Vilnių“ nesiprausėliais ir panašia publika.
Tai iš tiesų komunistinė idėja: visuomenė ir kolektyvas visada žino daugiau už tave ir nuspręs teisingiau. Viena galva gerai, o dvi – geriau, sako kolektyvistų mėgstama rusiška patarlė. Asmeninė teisė spręsti yra, geriausiu atveju, įtartina. Asmeninis skonis neturi būti leidžiamas, kol nėra patvirtintas bendru sutarimu.
Ne, taip nebus, kad aludaris galėtų netrukdomas kalbėtis su laisvu, pilnamečiu alaus gėrėju. Mes jums paaiškinsim, sako susirūpinusieji dėl jūsų gerovės, koks tas pokalbis gali būti, kad mums, visuomenės atstovams, jis būtų priimtinas ir kad mes jį leistume.
„Skonio reikalas“ jiems reiškia tai, kad jie žino, kas yra skoninga, o kas – ne, ir neskoningus dalykus pasistengs uždrausti (žinoma, viskas tik dėl jūsų pačių).
Jie labai mikliai įsižeidžia, kadangi įsižeidus lengva jūsų veiksmus paskelbti kriminaliniu nusikaltimu. „Pažeminimas“, „įžeidimas“, „garbė ir „orumas“, „užgaulu“, „patyčios“ – jie visus tuos žodžius mėto į aplinkinius saujomis: gal kas nors ir prilips, gal kas nors pabūgs, gal pavyks primesti savo nuostatas ir draudimų kultą aplinkiniams.
Jie dusina mus visus, todėl aš skelbiu karą politinio korektiškumo šaukliams. Lengviausia juos nuginkluoti – užmėčius, kaip gėlėmis, saujomis priežasčių jų pasipiktinimui.
Aš stengiausi anksčiau, ir dabar stengsiuos, kad kiekvienas mano straipsnis, kiekvienas komentaras, kiekviena laida ir kiekviena nuotrauka atrodytų jiems, kaip jų skonio įžeidimas. Besipiktindami viskuo ir reikalaudami viską uždrausti, jie iššvaisto visą energiją ir lieka tik kaip bejėgiai amsintys šuneliai, kurių niekas nebeklauso.