Aplankę Harvardo, Jeilio, Stanfordo, Brauno, Kolumbijos ar Berklio universitetus, sutinkame gausybę būsimųjų teisininkų bei politikų iš viso pasaulio. Bet – nė vieno iš Lietuvos.
Stebina tai, kad didžioji visuomenės dalis visiškai nesupranta kaip funkcionuoja šiuolaikinė demokratinė valstybė, kaip paskirstoma ir subalansuojama valdžia, kaip išlaikoma įvairių valdžios šakų jėgų pusiausvyra. Daugelis įsitikinę, kad šalies prezidentė bei kiti politikai turi teisę panaikinti bet kuriuos teismų sprendimus.
Kitaip tariant, kad prezidentė savo esme yra absoliuti šalies monarchė, o jos ministrai bei parlamentarai yra aukštesnio rango valdininkai už teisėjus. Tokios pažiūros byloja apie baisų visuomenės tarpe vyraujantį politinį ir teisinį analfabetizmą, kylantį iš šimtmečiais kentėtos priespaudos ir žmonėms į kraują bei sielą įaugusio visagalio vado, absoliutaus valdovo idealo. Kyla klausimas, kodėl žmonės nėra šviečiami, kodėl elementariausi demokratinės savivaldos principai nedėstomi mokyklose?
Neįtikėtina, bet visuomenėje vyrauja požiūris, kad teisininkams teisės mokslus baigti nebūtina, gal net kenksminga, kad bylas sprendžiant pakanka pasirinkti duomenų iš Karšto Komentaro, Laisvo Laikraščio, bei karštakošių „visažinių” ir „aiškiaregių” komentatorių, ir to pakanka kad minia galėtų „teisingai” nuteisti tą ar kitą žmogų. Žmonės nesupranta, kad tai – ankstyvųjų viduramžių barbarizmo ir „šventosios” inkvizicijos laikais vyravusi pasaulėžiūra, kurios šiuolaikinės civilizuotos visuomenės jau seniai atsikratė.
Pritrenkia visiška Lietuvos policijos bejėgystė. Kaip parodė pastarųjų dienų įvykiai Garliavoje, policija įsitikinusi, kad į privačias valdas jai įeiti draudžiama. Nuostabi žinia Lietuvos plėšikams, smurtautojams, prievartautojams, vaikų pagrobėjams, pedofilams ir žmogžudžiams.
Vykdykite savo nusikaltimus privačiuose namuose ir butuose, ir būsite saugūs – Lietuvos policija jūsų nelies, nes neturi teisės ten įeiti. Džiaukitės, nusikaltėliai, kitos tokios šalies pasaulyje tikrai nėra.
Ir kaip gali teismų sprendimus prievarta vykdyti vaikų teisių tarnybos, kurios neturi policinių prievartos įgaliojimų? Tik prievartinių veiksmų įgaliojimus turinčios policinės valdžios pajėgos gali vykdyti teismų sprendimus. Atsisakyti naudoti policijos pajėgas vykdant teismų sprendimus, reiškia stumti visuomenę į anarchiją ir beteisiškumą.
“Aš nesutinku su teismo sprendimu, todėl pagrobto svetimo vaiko niekam neatiduosiu. Paskirtas man baudas už teismo sprendimų nevykdymą ignoruosiu ir nemokėsiu. Jei toliau teismas nuspręs atimti mano turtą, sakysime namą, aš nei teismo vykdytojų, nei policininkų į savo privačias valdas neįsileisiu, iš namo neišsikelsiu ir visus teismų sprendimus bei nutartis ignoruosiu. Nes neteisinėje anarchinėje valstybėje aš nebaudžiamai darau ką noriu. Jei mane toliau spausite, aš pasikviesiu tamsuolių minią ir ta minia mane apgins”.
Štai ir viskas. Jokios išeities. Įstatymams ir teismams galima paklusti arba juos ignoruoti – tai kiekvieno žmogaus pasirinkimo reikalas. Tokia valstybė neišvengiamai prieis liepto galą, kaip jau dabar praktiškai yra priėjusi Lietuva.
Ne tik eiliniai žmonės, bet net iškilūs Lietuvos politikai šneka nesąmones apie kažkokias vaiko pasirinkimo teises, lyg kakžkokia tarptautinė konvencija užtikrina vaiko teisę pasirinkti su kuo gyventi. Tačiau nė vienas jų to dokumento nėra skaitęs ir negali tokio absurdiško, neva egzistuojančio Konvencijos straipsnio pacituoti.
Įdomu, kad dauguma žmonių Lietuvoje galvoja, kad tarptautiniai įstatymai garantuoja vaikų teises rinktis su kuo gyventi, ką valgyti, kuo svaigintis (jei jie to panorėtų), kada miegoti o kada žaisti, eiti į mokyklą ar neiti ir t. t. Lietuva yra tikrai unikali šalis, kurioje nežinoma, kad už vaikus civilizuotame pasaulyje šiuos ir kitus svarbius vaikų gyvenimo klausimus sprendžia jų tėvai – tėvas ir motina, arba vienas iš jų, jei kito nėra. Deja, Lietuvoje to nežino ne tik paprasti, eiliniai piliečiai, bet ir stambaus kalibro politikai, ministrai, parlamentarai.
Daugelis žmonių, jų tarpe politikai ir net pati šalies prezidentė nesupranta, kad teismai savo esme yra savarankiški, nuo kitų valdžios šakų nepriklausomi prievartos instrumentai. Kol tikimasi susitarti geruoju – į teismą niekas nesikreipia. Į teismą kreipiamasi tik tada, kai geruoju vilties susitarti nebėra, kai reikia, kad teismas išspręstų konfliktą ir pavartotų savo prievartos galią tą sprendimą įgyvendinti.
Kiek ir koks prievartos laipsnis taikytinas įgyvendinant teismo sprendimą, sprendžia teismas, o ne parlamentarai ar prezidentai. Virš absurdo yra Lietuvos politikų pareiškimai, kad “prievarta prieš vaiką netoleruotina”, nes nudrėbę tokį neatsakingą pareiškimą menko išprusimo ir intelekto politikai “pamiršta” apibrėžti tos “netoleruotinos” prievartos sąvoka ir jos ribas.
Ar liepti mergaitei eiti su mama, kai ji to nenori, yra „netoleruotina prievarta”, ar ne? Ar vesti vaiką už rankos jai to nenorint yra prievarta, ar ne? Ar barti vaiką už neklausymą yra prievarta, ar ne? Ar liepti vaikui eiti miegoti 22 valandą, kai vaikas nori toliau žaisti kompiuterinius žaidimus, yra prievarta, ar ne? Ir kuri konkrečiai prievarta toleruotina, kuri ne?
Tikrai stebėtinai unikalūs lietuvių politikai savo netašytu, neapgalvotu kišimusi varo į beviltišką aklavietę Lietuvos teismus, vaikų teisių tarnybas, policiją ir visą visuomenę.
Kol kas chroniškas Lietuvos tarptautinis nereikšmingumas, sunkiai pasiekiamo, ekonomiškai bereikšmio, nežinia kur esančio pasaulio užkampio statusas, kartu su archaiška, niekam nesuprantama lietuvių kalba, tarsi saugus kiautas saugo Lietuvą nuo viešo išgėdinimo už Lietuvoje vykstančius elementariausių žmogaus teisių pažeidimus ir politikų daromas kvailystes. Tačiau nors ir palaipsniui, bet tai pradeda keistis.
Lietuvos, kaip neteisinės valstybės, statusas pradeda įgyti apčiuopiamas formas ir pasireikšti viešais akibrokštais Lietuvai tokiose bylose, kaip nesėkmingi siekiai išreikalauti nusikaltimais įtariamus Šarūną Paberalių iš JAV bei Michailą Golovatovą iš Austrijos.
Galima nė kiek neabejoti, kad plintant garsui apie Lietuva kaip valstybę, kurioje ne teismai, bet gatvės minia efektyviai nustato žmonių kaltę ar nekaltumą ir panaikina teismų sprendimus, tikėtis kad Anglija išduos Lietuvai „Snoro“ bankininkus, būtų tikrai naivu.
Artėjant L. Stankūnaitės skundo svarstymui Strasbūro Žmogaus Teisių Teisme, nesunku numatyti dar vieną iš visos virtines tame teisme Lietuvos valstybės patirtų gėdingų pralaimėjimų. Pralaimėjimų, kurie suduoda vis naujus smūgius infantiliškos Lietuvos valstybės įvaizdžiui ir Lietuvos mokesčių mokėtojų kišenėms.
Ar ne laikas nustoti vien atsiduoti primityvioms emocijoms ir pagaliau pradėti mokytis? Visų pirma, mokytis mąstyti. Išmokti surinkti kuo daugiau faktų iš solidžiausių, patikimiausių, profesionaliausių šaltinių, juos kruopščiai studijuoti, analizuoti ir tik po to daryti išvadas.
Mokytis iš senų, patyrusių demokratinės savivaldos praktikoje šalių. Mokytis profesionaliai, aktyviai ir greitai tirti nusikaltimus bei spręsti bylas. Mokytis efektyviai panaudoti valstybės policines galias. Mokytis gerbti žmogus teises. Išmokti atėmus iš motinos vaiką, sugebėti paaiškinti už ką jis atimtas ir kada bus grąžintas? Mokytis civilizacijos ir demokratijos ABC, nelaukiant kol šalis, jos valdžia ir visuomenė bus pradėtos rišti prie pasaulio gėdos stulpo.
Galiu tvirtai užtikrinti visus Lietuvos piliečius: sugriauti savo valstybingumo pagrindus – Lietuvos teisėsaugą ir ją pakeisti viduramžių inkvizicijos, raganų medžioklės ar linčo teismų praktika Lietuvai nei Europa, nei pasaulis neleis. Toliau tęsti Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos niekinimą pasaulyje skelbiant kad lietuviai neva atidavė didžiąją dalį valdžios, savo didžiąją žiniasklaidą ir visa teisėtvarkos sistemą į „galingo, viską valdančio pedofilų klano” rankas, nėra jokios prasmės. Daugiau niekur pasaulyje taip nėra, todėl vieni žmonės pasaulyje tuo nepatikės, kiti lietuviais baisėsis ir jokios naudos niekam iš to tikrai nebus.
Nesvarbu, kad okupantai neleido Lietuvos valstybei savarankiškai pergyventi viduramžių gyvenimo realybę. Neverta mėginti dabar už tai atsigriebti ir praktikuoti viduramžių teisės principus. Laikas išmokti gyventi dabar, 21-ame amžiuje, demokratėje, teisinėje valstybėje.