Kitaip nei mes - tikrieji, išblyškę lyg vėlės, baltaodžiai virtualai, slankiojantys po šešėliuose skendinčią olą, vadinamą „Facebook“ vardu.
Tiesa, liaudyje kai kas pašiepiamai ją vadina snukiaknyge, ir numoję ranka pareiškia neturintys jokių reikalų su tokia beveidžių snukių prigrūsta landyne. Bet taip kalba tik mažuma nieko negerbiančių cinikų. Likę, t.y. tokie sentimentalistai ir komunikacijos maniakai kaip aš ir jūs - šlovina „Facebook“ olą kaip didingą imperiją, pagaliau įvykdžiusią visų taip išsvajotą komunikacijos revoliuciją.
Žinoma, ironizuoju taip, kad net pačiam graudu darosi. Ašaros tvenkiasi, skaičiuojant šioje oloje tuščiai praleistas dienas. Taip ir norisi atgailaut prieš Tikrovės dievus ir pažadėt, jog „viskas, parišau“.
Beje, iš anksto perspėju - jei manai, kad nesi (ar dar nesi) nuo šios ligos priklausomas, toliau gali nebeskaityti. Šis tekstas ne tau. Tu sveikas ir Minesotos 12-kos žingsnių programa - ne tau.
Taigi... hmmm ... Mano vardas Simonas ir trejus metus aš buvau įnikęs į „Facebook“ ... aš - tapatybės narkomanas.
Dabar jūs turėtume supratingai palinguoti galva ir unisonu pasveikint mane tapus ATK (Anoniminių Tapatybių Klubo) nariu: „Sveeeei-kas, Siiiii-monai.“
Puiku. Nedrąsi, bet visai šauni pradžia. Tad, sakau, gal pakalbėkim kaip ir dėl ko čia atsidūrėm. Ok?
O viskas prasidėjo taip, kaip visada viskas ir prasideda: nuo Ievos. Nuo gundymo. „Tu dar neturi „Facebook“?. Atsakius ne, pasigirsta ne logiškas klausimas „kodėl?“, o gašlus šnypštimas, persisunkęs imperatyvu gyventi ir bauginimu mirti: „Jei tavęs nėra „Facebook“ - tavęs nėra Niekur“.
Na, kaip čia nesusigundysi, ypač kai grasina mirtimi. Kas nenori gyventi. Tai ir apsigyvenau. O ten, „Facebook“ danguje, pasirodo, naujasis Edenas įsikūręs: kiekvienas turi po savo rojaus sodelį, profiliu vadinamą, jame egzotiškus „Photoshop“ nokinamus vaisius augina (tai jie foto albumais vadina), vaisiai (renginių, daiktų ir žmonių pasiūlymai) tiesiai į rankas krenta, o tavęs virtualusis dievas kasdien maloniai klausia „Ką tu galvoji?“. Pasidalink, kalbėk, rėk, juokis, keik, išsakyk savo viešiausias svajones, pasidalink slapčiausiais pasiekimais. Juk čia rojus. Žemėje to tavęs niekas nepaklaus. Nes tu ten niekam neįdomus. Nebent savo psichologui. Ir tai tik už pinigus...
Toks rojus svaigus, žavingas ir kerintis, lyg derlinga, tavo ir tik tavo sumanymų, tavo ir tik tavo darbščių rankų ištroškusi niekieno žemė. Čia, lyg beždžionė gavusi „Gucci“ kostiumą, apsvaigsti nuo neribotų galimybių kurti savo tapatybę. O ji kuriama primityviai, ekshibicionistinio koliažo principu: post'ini tave reprezentuojančius klipus iš „YouTube“ (nuo žemiškų jackass lygio bajeriukų iki padangėse dunksančių simfoninių monumentų, skelbi šmaikščias arba negirdėtas savo įžvalgas (nuo naive art miniatiūrų „šiandien noriu ko skanaus!“ iki prasmingų kaip kapo duobė –izmų eglišakiais apkaišytų filosofinių tiradų), spaudi LIKE ties kiekvienu atvaizdu ar mintimi, taip modeliuodamas savo pasaulio kontūrus, komentuoji bet ką ir bet kur, reaguodamas į bet ką ir viską, priimi visas (dažnai - nežinomas, atsitiktines) draugystes, nes toks elgesys patvirtina, kad esi įdomus, geidžiamas komunikacijos liūtas ir visų draugų (dažnai - nežinomų, atsitiktinių) draugas. Nr. 1. visoje visatoje.
Pasineri į saldų pirmykštį chaosą, kuriame lyg demiurgas lipdai save iš dadaistinių iškarpų ir kitokio read made šlamšto. Tampi Didžiąja Kosminio Informacijos Šiukšlyno Alfa ir Omega.
Tavo tapatybė „Facebook“ yra tarsi ore sklandančių idėjų šešėliai, etikečių etiketės, simuliakrų simuliakrai, už kurių, lyg kokio narcizistinio, nuolat mirgančio ikonostaso pasislėpęs, gali žaisti Deus absconditus žaidimus: pasireikšti kokiais tik nori epifanijos pavidalais.
Žinoma, gali būti ir Emanuel - tokiu atviru, aistringu ir giliu nuoširdumo įsikūnijimu, besitaškančiu gyvenimu lyg girtas ekspresionistas (tokie „Facebook“ visatoje esti kandūs žurnalistai, visažiniai rašytojai, jausmingieji poetai ir kiti susireikšminę „transcendentinės valios mediumai“, neišskiriant ir visuomeninių sektų kūrėjų ar politinės demonologijos mistikų ).
Bet, bet kuriuo atveju - čia tu tik smulkus anonimas, su neanoniminėmis didybės pretenzijomis. Ir bet kokia veikla, kad ir kokia ji didi ir reikšminga rodos, yra tik sapno sapnas, kurį racionaliai sapnuoja už tave (galvojate, jog „Facebook“ laisvės ir pilietinių revoliucijų priemonė? Puiku. Kažkas labai džiaugiasi tokiu jūsų nekaltu naivumu. P.S. Baltojo triušio galit nebesekti. Jis iškeptas ir jau patiektas)
Deja, deja, bet realiame gyvenime tapatybė yra šimteriopai sunkesnis, apčiuopiamesnis ir atsakingesnis konstruktas. Nuo kurio, kaip suprantu iš maro mastais plintančio „Facebook“ viruso, visi jau pavargo ir kurio žūtbūt stengiasi atsikratyt.
Nes čia, žemėje, tikrovėje tikroji tavo tapatybė niekam neįdomi. Ne tik neįdomi, o dažnai ir savižudiška. Juk už buvimą savimi karjera nepadaroma, už buvimą savimi atlyginimas nekeliamas, galop, už buvimą savimi draugų nedaugėja, o ir visuomenė tokiems „buvotojams“ pasiryžusi bet kada iš minios oriai iškeltą galvą nukirst.
Trumpai tariant, tikrovėje realus, iš autentiškos prigimties ir savų idėjų išaugęs tapatybės medis šiuo metu yra ne kokia valiuta. Beveik - devalvuota. Ir jokios antikrizinės paskolos kaip Graikijai čia nepadės. Sistema nelinkusi finansuoti pagrindinio savo priešo - žmogaus.
Tikrovėje esi įdomus ir vertingas tik kaip beasmenis techninis vienetas, uolus klapčiukas Didžiojoj Kapitalo Katedroj. Ir niekas čia neklausia, kuo tiki. Svarbu - kuo gali tikėt. Privertus, žinoma.
Taigi, asmenybes savanoriškai ištrynę, ištriname ir gyvo bendravimo tradiciją (nekalbu apie dar likusias alkoholines orgijas, kurios ne ką mažiau virtualios) - natūralu, juk gyvai komunikuoti tegali tik apčiuopiamą tapatybę turintys subjektai.
O toks kontaktas per sudėtingas mūsų vergiškai savimonei, nes reikia ištverti tą nepakeliamą, daugiasluoksnį ir kitaip nei tu kvėpuojantį ir mąstantį KITĄ. Reikia ištvert tą, kurį Sistemos Agentu (Mr. Smithu) virtusios smegenys kaskart nuskenuoja kaip konkurentą. O kas nori su konkurentu atvirai bendraut, dalintis savimi. Jūs teisūs - niekas. Tad ką daryt? Aplink juk vien bauginantys KITI.
Atsakymas - reikia emigruoti. Pasirinkimas vienas iš dviejų - arba į virtualių svajonių apie geresnę ir atviresnę visuomenę Europą, arba - į „Facebook“. Juk pastarajame „nieko nieko panašaus į šį pasaulį“, kaip dainavo Mamontovas.
Taigi, kaip kokie narkomanai sėdame ant virtualybės adatos. Bėgame nuo išretėjusios ir susvetimėjusios realybės dykumos (palikę ten Žižeką ir kt. pamišėlius) į tankų ryškiaspalvėmis aguonomis žaliuojantį komunikacijos Edeną (kuriame pasitinka Prezidentė su Mamontovu - tavo draugai!).
Bėgame ten, kad dar ir dar patirtume simuliuotos tikrovės kaifą, tą svaiginantį iš mūsų jau kadaise atimtą bendruomeniško būvio ritualą ir iš jo kylantį prasmės pojūtį. Pojūtį, jog ESU AŠ, ESI TU, ESAME - MES.
Na, o dabar, mieli Anoniminių Tapatybių Klubo draugai, išdrįskime pasakyti, jog esame priklausomi, sergame ir ženkime pirmą žingsnį: nuvykime į svečius pas tą, su kuriuo ką tik ketinome virtualiai susirašinėti. Nuvykime netikėtai, išdykime prieš pat jo sutrikusias akis ir pasidalinkime visais savo sielos atradimais, kaip rusai sako - atlapokime širdį, po dušam. Na, o jei nedrąsu, tai pradžiai užteks pyrago ir tokio elementaraus, gyvo „Ką tu, brol? Neužsiėmęs, tikiuosi...?“.
P.S. „Elektroninės bendruomenės nieko nesukuria. Galų gale lieki tuščiomis rankomis. Mes esame šokantys gyvūnai. Kaip gražu atsikelti, išeiti iš namų ir ką nors padaryti. Esame čia, žemėje, tam, kad bimbinėtume. Netikėkite, jei kas tvirtins jums kitką“, - sako Kurtas Vonnegutas ir aš jam spaudžiu dešinę. Kaip paskutiniam Tikrovės Mohikanui.