Kaip aš nekenčiu sporto

Stipriai besidomintiems futbolu be išimčių jaučiu tik panieką, žemesnio lygio nėra. Net Leonidui Donskiui negaliu to atleisti, nors bičas visiškai „perfect". Kai ryte verslo klasėje įsitaisęs elegantiškai apsirėdęs vyriškis „International Herald Tribune“ pradeda skaityti nuo sporto skilties, iš karto žinau – šalia sėdi riboto mąstymo, siauros pasaulėžiūros, silpnų smegenų tipas.

O ką kito gali galvoti apie žmogų, kuris prabunda susidomėjęs ne pačiais įdomiausiais ir įvairiausiais pasaulio įvykiais, o tuo, kur ir kiek įvarčių kokiam regioniniam čempionate įmušė kokiame Mančesteryje žaidžiantis koks nors brazilas? Sporto mylėtojų spektras platus – nuo itin komiškų iki besmegenių, iki apgailėtinų ir pavojingų. Komiškiausi – sporto statistikos žinovai, juos turėtų įtraukti į cirko programas. Mat normaliam žmogui yra labai juokinga, kai „Homo Sapiens“ didžiuojasi žinąs, kad 1974 metų Vakarų Vestfalijos G lygos pusfinalio rungtynėse legendinis Bobu 87 minutę vis tik neįmušė lemiamo įvarčio lemiamame mače tarp Dortmundo ir Štutgarto komandų. Komiški, bet dažniau apgailėtini yra komandų aistruoliai. Bet kokie fanai yra komiški ir apgailėtini – ir „Apple“ fanai, ir muzikos grupių fanai, ir religiniai fanatikai, bet labiausiai komiški ir apgailėtini – sporto fanai.

Kad paauglės klykia žiūrėdamos į Justiną Bieberį, dar suprantama – hormonai daro savo, jauniklis dailus. Bet kai pilvoti, nesportuojantys diedai iš Utenos rajono prisiekinėja esą kokios tai Barselonos futbolo komandos fanai – apgailėtina.

Sirgaliai komiški, nes jie turi nuomonę apie savo mylimos komandos narių sudėtį, galimybes, įgūdžius, žino ir domisi žaidėjų keitimo istorija, ir, kiek tik gali, stengiasi savo silpnose smegenėlėse sutalpinti kiek įmanoma gausesnės statistikos – nes fanų socialinėje struktūroje statusas labai priklauso nuo statistinių žinių. Jos būtinos, norint palaikyti rimtą pokalbį ar pagrįsti savo nuomonę pokalbiuose su sėbrais. Kita aistruolių spektro pusė jau nebejuokinga. Ultraradikalūs fanai yra pavojingi visuomenei. Žmonės man kartais sako – nuvaryk į varžybas, pažiūrėk, kaip Šiaulių „Elnias“ su Vilniaus „Makatuku“ žaidžia – neįtikėtini įspūdžiai, išsikrauni, išsirėki, galva pailsi. Turiu du atsakymus. Pirma, jei nori išsikraut, ne „Makatuką“ „Siemens“ arenoje žiūrėti reikia, o 10 kilometrų nubėgt – nepalyginamai geriau išsikrauni.

Antra, menka pramoga porą valandų sėdėti apsuptam pigaus alaus priplempusių, žviegiančių, mušančių būgnus ir pučiančių vuvuzelas asmenų. Ir vien tik tam, kad pažiūrėtum, kaip keli žmonės pūslę mėto. Na, kaip gali rūpėti kažkokių klubų rungtynių rezultatas? Kodėl tai svarbu? Koks skirtumas – „Makatukas“, „Rytas“ ar „Žalgiris“ laimėjo? Pateisinu tik patriotinį pagrindą – man svarbu, kad Lietuvos komanda laimėtų, bet jei nelaimi, tai... Tai, kad Lietuvos komanda euro neįsivedė – blogai, o kad krepšinio rungtynėse kažkam pralaimėjo – koks skirtumas. Vienas šlykščiausių populiariojo sporto elementų – bandos jausmas. Klubų fanai yra žmonės, kuriems dėl kažkokių dvasinių nepriteklių būtina jaustis grupės, bandos nariais – identifikuotis su klubu, simbolika, rezultatais. Nesvarbu, kad tas klubas aistruoliui dvasinės meilės nejaučia, tik materialą – klubas yra suvenyrų ir bilietų parduotuvė. Nei daugiau, nei mažiau – sirgalius klubui bei kitiems fanams jaučia milžinišką prieraišumą, didžiuojasi esąs to klubo aistruolis ir jo gyvenimo kokybė paraleli klubo rezultatams. Požiūris į sportą, kaip ir viską, ateina iš šeimos. Jei tėvas – proletaras mano, kad yra smagu vaiką vestis į varžybas ir plempti ten alų, tai ir vaikas taip manys. Ačiū Dievui, sportui mano šeimoje vietos buvo itin mažai (per rūką pamenu gal vieną ar du atvejus, kai tėvas žiūrėjo kokių tai čempionatų finalus), ir dėl to šiandien galiu sveikai žiūrėti į nelaiminguosius, kurie įpratę švaistyti brangų laiką stebėdami beprasmišką KITŲ žmonių veiklą. Mano namuose sporto nerodo niekada, išskyrus atvejus, kai žaidžia Lietuvos krepšinio rinktinė, ir tai ne visuomet. Olimpiados – visuomet šventė, tiesa, įdomu stebėti tik atidarymo šou, žmones su vėliavomis bei dyvytis sportininkų ir šalių įvairove. Vidas, mano bičiulis, vis paskatina pažiūrėti moterų rutulio stūmimo rungtį, kur galima ilgai dyvytis moterų išvaizda. Nenoriu, kad mano vaikai užsiimtų komandinėmis sporto šakomis – man visiškai nereikia, kad vaikas išmoktų pasiaukoti dėl komandos, bendrus tikslus keltų aukščiau savųjų, ar būtų išmokytas gerbti komandos kapitoną – vėliau tokie nuolankiai sutinka kolektyviai susimažinti algą, nes „kompanijai sunkus metas“.

Ne, ne, man to nereikia. Man reikia, kad mano vaikai pirmiausiai atstovautų savo interesams, kad nedalyvautų „jackassinėse“ gaujose, kad nebijotų visos komandos pasiųsti toli ir kad vienintelis klubas, prie kurio jie būtų prisirišę, būtų jų pačių šeimos.