Bent jau iki to momento, kol vienas iš jų neįsmeigia akių į svetimą pirkinių krepšelį. Vis tas smalsumas kaltas. Būkime sąžiningi ir nuoširdūs. Juk jūs taip pat tai darote? Aš nuolat tyrinėju, su kuo man teko garbė šįkart palūkuriuoti prie kasų.
Negražu taip elgtis, bet užtat lietuviška. Po to būna taip: priekyje stovintis asmuo jaučia, kad yra skenuojamas svetimo žvilgsnio iš už nugaros ir pradeda muistytis, tačiau, suprasdamas, kad nieko nepakeis jis neatsisukinėja ir kaip koks garbės sargybos kuopos eilinis žiūri tik į priekį. Galvoju, kad tai yra viena iš nesmagiausių apsipirkimo akimirkų, tačiau kitą kartą tas pats pirkėjas nužiūrinės kitų pirkinius.
Šiais laikais žmonės eilėse bendrauja nenoriai, nors bendrumo jausmas toje vietoje – vienas didžiausių. Kad ir kiek laiko tektų praleisti laukiant, kol būsi aptarnautas, laukimo minutės praeina tyloje. Nebent koks tylus šnabždesys pasiekia stovinčiojo ausis, išreikštas viena nuvalkiota frazė: ar mes tikrai nieko nepamiršome?
Prekybos centruose dažnas eilinėtojas, mestelėjęs žvilgsnį iš kolegos maisto prekių krepšelio akimirksniu nustato šalia ko jis stovi: ar jo trumpalaikis kolega - vegetaras ar tradicinės lietuviškos virtuvės mėgėjas, gal jam teko garbė pirkimo veiksmą atlikti kartu su solidžios kompanijos vadovu, perkančiu kilogramą Atlanto lašišos ir savaitgaliui ruošiantį carpaccio, o gal jam už nugaros stovi bedarbis, kuriam kilogramo bulvių ir puskepalio duonos turi užtekti trims dienoms.
Ši vieta mus visiškai apnuogina, todėl dažniausiai būna taip: kad jaustumėmės oriais tarp tokių pat orių, parduotuvėse lankomės skirtingu laiku. Dažniausiai senjorai, bedarbiai, studentų dalis apsiperka rytais, juos išlaikantieji – po darbų, o tie, kurie vadovauja išlaikantiesiems bei sąlygiškai lemia ir kitų gerovę – vakarais. Kad mažiau būtų matomi. Ir, kaip taisyklė, tik kartą per savaitę.
Eilės – kasdienis mūsų gyvenimo reiškinys. Gatvėse jas sukelia tvarkingai viena po kitos išsirikiavusios mašinos. Pastarųjų, skirtingai nei prekybos centruose, galima išvengti keliais būdais.
Jei įžūliai laviruosite tarp kelių tos pačios krypties juostų ir visur lįsite be eilės jums gali pasisekti aplenkti kelis automobilius, tačiau atminkite - sąžiningiems vairuotojams būsite pirmas, kurie išlies susikaupusį dienos įtūžį ant jūsų. Kaip tai padarys? Tiesiog piktai signalizuos arba suvaidins keletą scenų iš nebyliojo kino.
Prekybos centruose to nepasitaikys. Negi matėte, kad koks pagyvenęs ponas, ar jaunas studentas su savo krepšeliu užlįstų visai medituojančiai su pirkiniais eilei žmonių už akių ir mirksėdamas akimis atsiprašytų jų bei ramia sąžine iškrautų savo gėrybes ant prekystalio? Aš tai ne. Gerai, kad būnant šalia žmonių esame kultūringesni, o eilės kultūra – gera visuomenės norma. Jei iš jos padarytume būrį, akimirksniu gautume kelis metus nesibaigiančią Garliavą, o kai yra eilė yra tik eilė, ji bet kuriose gyvenimo srityse išlaikys tvarkos įspūdį.
Nori į Seimą – stok į partiją ir pagal eiliškumą gausi vietą partijos sąraše, nori atostogų – jas derink su kolegomis ir darbdaviu. Jei jau pasiryžai migruoti ir lietuviškas eiles iškeisti į erdvės prasme patogesnes, pirmiausia gausi atstovėti tėviškės vorose tvarkydamasis išvažiavimo dokumentus, o paskui dėl geresnių vietų lėktuve pasistumdyti lietuviškame balagane, iš eilės į būrį transformavusiame žmonių kalne ir po kelių ar keliolikos valandų skrydžio jau lauks kultūringesnė mažiau įtampos turinti žmonių virtinė, kuriuos gena didesnio pinigo siekimas.
Čia, Lietuvoje eilėje nuolat yra mūsų laukiantys didesni atlyginimai, tačiau jie mūsų taip ir nepasiekia, nes, krizė atėjo be eilės ir mūsų šalies ūkį nubloškė penkiais septyniais metais, atgal, į laukiančiųjų eilės galą. Arčiau sovietinių laikų, nors, drįstu priminti, kad anų laikų gyva žmonių vora buvo žmogiškesnė nei dabartinė.
Pamenate, bet kokia eilės pradžia „prie ruso“ būdavo, kopimo į stiklo kalną pradžia, o sulaukus pabaigos kiekvieną iš proceso dalyvių apimdavo džiaugsmas. Dalyvis palikdavo vorą, laikydamas savo vilties žiburį. Mažiausiai porą valandų lūkuriavę dabartiniai senjorai anais laikais kartą per mėnesį susiformuojančią eilę palikdavo švytėdami ir praturtėję. Juk darbo metu stovėti eilėje prie atlyginimo ir nieko neveikti buvo kiekvieno perestroikos metu gyvenančio darbingo žmogaus malonė.
Paskui patraukdavote tvarkyti šeimos reikalų – kas į eilę prie mėsos ar skalbimo priemonių, kas - į ambicingą pasistumdymą prie degtinės, žigulinio alaus ar giros cisternų. Ir žmonių orumas tuomet tose eilėse buvo didesnis.
Stovėdavote dėl vieno tikslo – kad taip turi būti, ir tai žinodami eilę priimdavote kaip galimybę sustabdyti bėgantį gyvenimą ir bent keletą valandų pabūti su kaimynais, pažįstamais ar bendro reikalo sekėjais aptariant įvairiausio plauko gandus. Dabar dažniausiai eilės tėkmėje stovime, nes reikia ir kuo ilgiau žiūrime į greta stovinčius kaimynus – mūsų veidai niaukiasi iš pavydo. Arba ne.
Laikykite mane romantiku ar mistiku, bet tikiu, kad mes ir gimstame pagal Visatos nustatytą eiliškumą, taip pat ir išeiname iš šio pasaulio, kai prieiname savo eilės pabaigą.