„Visus gyvenančius istorinėse LDK žemėse kviečiame atvykti į Lietuvos Didžiosios Karalystės Tarybos narių atnaujinimo susirinkimą, įvyksiantį 2012 m. rugsėjo 22 d. Ožkiniuose, Šilainėje greta Punsko miestelio Lenkijoje“, – sakoma trečiadienį paskelbtame „LDK Atkuriamosios tarybos“ pareiškime, kurį pasirašė 17 narių, tarp jų – buvęs didisentas Petras Cidzikas.
Žymūs istorikai Alfredas Bumblauskas ir Alvydas Nikžentaitis iniciatyvą atkurti LDK vertina nevienareikšmiškai. Jų nuomone, skatinti tyrinėti LDK istoriją, ugdyti patriotinius jausmus yra teigiamas dalykas, tačiau mokslininkas pabrėžė, jog tikroji LDK labai skiriasi nuo jos tautinės romantikos šydu apgaubto įvaizdžio.
„LDK nebuvo tautinė valstybė, lietuvių kalba net nebuvo valstybinė rašto kalba, aukštuomenė, miestiečiai net buityje ilgainiui ėmė vartoti lenkų kalbą. LDK gyventojai buvo ne tauta ir ne tautų katilas, o tautinių valstybių lopšys“, – pabrėžė A. Bumblauskas.
Istorikas pripažino, kad dvi LDK atkūrimo iniciatorių pavardės, M. Juškausko ir A. Lileikos, jam sukėlė įtarimų, kad raginimai atkurti LDK tėra tariamų intelektualų kvailiojimai, galintys pakenkti ir LDK įvaizdžiui, ir lietuvių santykiams su kaimyninėmis tautomis.
„M. Juškauską ir A. Lileiką mano studentai yra aprašę vadinamojoje Kvailysčių enciklopedijoje. Jų skelbiamos teorijos apie Sarmatiją, tariamą Europos kultūros ir valstybingumo lopšį, neturi nieko bendro su istorijos mokslu. Tai diletantų paikiojimai“, – griežtai kalbėjo A. Bumblauskas.
Įvairiose auditorijose „alternatyvios Lietuvos istorijos“ tema paskaitas skaitantys M. Juškauskas ir A. Lileika remiasi Amerikos lietuvio Česlovo Gedgaudo knyga „Mūsų praeities beieškant“, kurį labiau apsiskaitę akademinės istorijos kritikai vadina kliedesiais.
Istorikas A. Nikžentaitis teigė, jog su LDK idėja reikia elgtis labai atsargiai: „Jeigu LDK veiklos atnaujinimas suprantamas kaip raginimas dabar stiprinti regioninį bendradarbiavimą tarp praeityje LDK sudariusių tautų, tai sveikintinas dalykas. Bet jei pabrėžiama, kad reikia atkurti Lietuvą nuo Baltijos iki Juodosios jūros, tai yra lietuviškojo nacionalizmo apraiška.“
Istorikai neatmetė grėsmės, kad raginimus atkurti LDK kai kurie visuomenės sluoksniai Rusijoje, Baltarusijoje ar Lenkijoje gali suprasti kaip Lietuvos teritorines pretenzijas kaimyninėms valstybėms.