Ar galite įsivaizduoti, kad jūsų obelaitės pačios pasisodino, o daržas pats susikasė? Tai reikštų tikėti gamtos ar, jei norite, Dievo nustatytos pasaulio tvarkos dėsnių pažeidimu. Netgi apaštalai nebuvo tokie išprotėję, kad įsakinėtų šilkmedžiams. Tačiau šiandien tikinčių antgamtinėmis galimybėmis – daugiau nei pakankamai. Ir dėl to trina rankas visai ne Jėzus ir jo tarnai, o visa armija spekuliantų ir šarlatanų.
Žmogui norisi tikėti stebuklais. Visada yra pagunda, užuot varginus save sportu, metus rūkyti, atsisakius nesveiko maisto, mažinus jo kiekį ir užsiėmus kitokia „askeze“, įsimesti į burną „stebuklingą“ piliulę ir prisirijus cepelinų su spirgais laukti, kada kūno formos taps panašios į žurnalo viršelio žvaigždės.
Penkiolikmetė draugės dukra, nepaisydama gydytojų rekomendacijų ir įspėjimų dėl nuolat silpstančio regėjimo, nė už ką nesutinka riboti prie kompiuterio praleidžiamo laiko. Ji juk naudoja maisto papildus su mėlynėmis! Mergaitė taip įtikėjusi mėlynų uogų galia, kad mano jas vartodama galinti sau leisti visą likusį nuo pamokų laiką spoksoti į kompiuterio ekraną, nepakenkdama akims. Ir bijo eiti į eilinę oftalmologo apžiūrą, kad nepaaiškėtų, jog tos mėlynės visai ne stebuklingos.
Pensininkė kaimynė, užuot nusipirkusi geresnio maisto, nemažą savo kuklių pajamų dalį skiria ne vieną dešimtį litų kainuojantiems „stebuklingiems“ papildams, kurių turi prikolekcionavusi visą lentynėlę ir lyg saldainiais vaišina į svečius užsukusias drauges. Pusseserės ikimokyklinukas padarė išvadą, kad kasdien gerdamas plačiai išreklamutą jogurtą su bakterijomis grįžęs iš kiemo gali nesiplauti rankų.
Naujausia tikėjimo mada - iš lūpų į lūpas perduodama legenda apie „stebuklingas“ reto bjaurumo ir reto brangumo sultis „Tahitian Noni“. Tvirtinama, kad iš Polinezijoje, Malaizijoje, Pietryčių Azijoje, Indijoje, Australijoje augančių Morinda citrifolija L. vaisių gaminamos sultys geba išgydyti bemaž visas ligas, pradedant vėžiu ir širdies ligomis, baigiant depresija. Visai, kaip „mumijo“ vėlyvuoju sovietmečiu.
Aukšta kaina neatbaido klientų ir nesumažina tikėjimo stebuklu, o priešingai – garstyčios grūdą išpučia iki žirnio. 50, 120 ar net 200 litų už butelį – čia jums ne kokios nors apelsinų sultys. Už tokią kainą negali būti parduodamas šlamštas. Tai - rimta investicija! Todėl netgi ne pagerėjus, o pablogėjus sveikatai (tokių atvejų, deja, ne vienas) stebuklinga vaisių galia įtikėję žmonės dar ilgai atsisako ja abejoti.
Vis dėlto turime pripažinti – tikėjimas tikrai daro stebuklus. Žmonės, įtikėję savo vartojamo preparato galia, dažnai iš tiesų sako jį vartodami besijaučiantys geriau. Argi tai ne stebuklas, ypač atsižvelgiant į tai, kad „magiškas“ preparatas cheminėmis ir biologinėmis savybėmis ne ką pranašesnis už paprastą obuolį ar šviežių apelsinų sulčių stiklinę? Tas stebuklas XVIII a. medikų buvo pavadintas placebu.
Kitas klausimas, kiek tas vidinis įvykusio stebuklo pojūtis atitinka objektyvius, išmatuojamus ir apčiuopiamus pokyčius organizme. Galbūt įmanoma taip tikėti, kad išvystum šilkmedį jūroje – bet didelis klausimas, ar jį ten regės ir tikėjimo stokojantys „nepašvęstieji“.
Kad ir kaip apmaudu, placebas negali pakeisti gydymo, kaip jogurtas negali pakeisti rankų plovimo, o lieknėjimą skatinančios piliulės – sporto. Tiesa, visi šie dalykai, jeigu patys savaime yra nekenksmingi ar dar ir šiek tiek naudingi, gali egzistuoti šalia tradicinio gydymo – juolab jeigu padeda žmogui pasijusti geriau, pakelia jo nuotaiką, suteikia optimizmo.
Tačiau kai placebo „apaštalai“ žmogiškos psichikos savybę - vilties stebuklą - parduoda už antgamtinio stebuklo kainą, ir ypač – kai parduoda žmonėms, kurie stokoja pinigų net pirmojo būtinumo produktams – įvyksta apiplėšimas vidury baltos dienos, už kurį reikėtų bausti.