Jis buvo savas: paprastas žmogus, amatininkas, iš nedidelio miestelio. Nesibodėjo jis ir su atstumtomis padugnėmis pasibūti, gerą žodį šiems pasakyti, įvertinti, padrąsinti. Netruko susitelkti minios, gaudyti kiekvieno jo pamokymų žodį. Mokiniai ėmė jį sekioti. Netruko, kad žmonės imtų jį laikyti savu gelbėtoju, išvaduotoju iš korumpuotų ir okupanto valiai paklusnių klanų.
Valdžiažmogiai ne itin jį mėgo. Vis nesuprato, kur link šis naujas judėjimas nuves. Valstybinės saugumo struktūros raportuodavo apie vis gausesnes minias ir vis stebukladario retorikoje praslystančius žodžius apie karalystę. Aha! Vadinasi, valdžią ims šis padugnių karalius! Netruko laukti.
Minios ir jam ištikimo „Oušeno dvyliktuko“ lydimas patraukė tautos gebėtojas politinės galios link. Žiūrėk ir minios iš centro sujudo, atvėrė šiam vartus ir širdis, patiesė savo apsiaustus ir gyvenimus, kad šis prakilniai įžengtų ir įsibūtų tautos galios centre. Žmonės buvo ištroškę teisingumo ir įvertinimo. Tuo tarpu valdžiažmogiai baimingai siuto. Juk savo vertę ir teises pajutusi minia tampa nesuvaldoma galia.
Ką daryti?! Sujudo sukruto žmogystos Galios centre. Dalintis vėl reikės, kai dar ne viskas pasidalinta, grąžinti reiks, kai dar ne viskas paimta ir ne viskas sukergta politine Galia? O gal šis visuomenininkas nė neketina dalintis? Gal pavojus - žūtbūtinis? Prarasi galią, prarasi ir savo dalią.
Sprendimas aiškus: po velėna kišti visus, kurie priešinasi valstybę ir žmogystas į valdišką būvį sutelkiančiai Galiai. Kova yra žūtbūtinė. Tad ir planas buvo aiškus. Tereikėjo Judo. Ir, aišku, jis atsirado.
Judas visada svajoja apie Galią. Tereikia jį pamaloninti. Štai ir nusileido kapšas maloningų pažadų ir pinigų į Judo rankas ir širdį. Melo detektorius buvo paruoštas Tiesos išdavystei, o ir Galios ruporai - atlapa gerkle skelbti teisę ir teisingumą miniai. Skalikai paleisti. Viskas buvo sutvarkyta naktį.
Po to, gerbiami skaitytojai, žinote, kas įvyko. Po to buvo tiesiog padėtas paskutinis ir įprastinis taškas šioje istorijoje. Miniai ir keliems artimiesiems brangus visuomenininkas buvo nukryžiuotas kartu su kitais nusikaltėliais. „Oušeno dvyliktukas“ išsibėgiojo kas sau. Tiesa, vienas jų liko prie merdinčio nelaimėlio budėti kartu su šio motina. Bet kam tai rūpi?
Tokia buvo šios gražiai prasidėjusios istorijos pabaiga. Ir visos istorijos pabaiga.
Nieko naujo po saule. Istorija kartojasi, o mes vis graudename. Tą mes mokame labai gerai. Tik dabar padarykime pertrauką ir grįžkime į aktualią realybę. Juk ne už kalnų Didžioji pavasario šventė - Velykos. Laukia aibė ruošos. Tad ir energiją dera taupyti ir nešvaistyti graudžioms istorijoms.
Kiaušiniai dar nedažyti. Reikia ir kalakutą pjauti. Juk dar savaitėlė ir sočiai užkrimtusi tauta išeis į gatves ridenti kiaušinių. Kiek gi tautinės išmonės pasimatys tuose kiaušiniuose, tautos energijos – tose ridynėse! Ar ne dėl tokių švenčių (ir kiaušinių) ir verta gyventi?!
Na, užteks istorijų. Kadangi tai aktualijų komentaras ir skaitytojas laukia politinių realijų aptarties, bent trumpai žvilgtelėkime į nūdienos aktualijų esmę. Lietuvos aktualijos, iš esmės, yra dvi. Tai – visuomenė ir minia. Visuomenė nori apvalyti valdžią nuo glitaus Galios glamūro, minia gi trokšta pedofilams galo. Ir tie, ir anie šaukiasi teisingumo. Valdžia siūlo teisę. Taip pat ir aparatą teisei įgyvendinti.
Ką turi, ką sugeba, tą ir siūlo. Tikėtina, kad pajungs ir įgalins teisės jausmą teisingumo trokštančioje visuomenėje. Tikėtina, kad pavyks. Nelygu, kiek teisės aparatas atlieps pilietinės ir šiaip žmogiškos pagarbos ištroškusio lietuvio lūkesčius. Jei atlieps, nurims lietuvis, jei ne – tuomet pakeis teisę kartu su aparatu.
Ne visi gi nori emigruoti. Dalis, gal ir nedidelė dalis, nori būti laisvi - gyventi ir kurti savo Tėvynėje Lietuvoje. Todėl jie ir nerimsta dėl visaverčio būvio galimybių. Ne visi gi verslininkai, kurie, engiami visateisių politinių įgalintojų, visavertį būvį susikuria valstybės „šešėlio“ paraštėse. Negali gi bent kiek savigarbos turintis žmogus nemaištauti, kai galingieji jį stumia į bedalį užribį.
Tai kas bus? Jei čia istorijos pabaiga, tai nebebus ir teisingumo. Neliks ir save gerbiančio žmogaus, neliks ir visuomenės aktualijų, o ilgainiui ir valstybės. O teritorija su žmogystomis netruks parsiduoti save garbstančių didvalstybių turguje.
Bet gal šioje valstybėje istorija nesibaigė? Gal dar ne pabaiga? Gal visgi yra pagrindas istorijos tąsai? Žinia, Nukryžiuotasis juk prisikėlė. Gal vienišas visuomenininkas ir jo „dvyliktukas“ yra visai ne vienišas. Gal savąją vertę ir bendrabūvio vertę puoselėjančių lietuvių ir piliečių yra daugiau?
Gal Lietuvoje visgi gyvena savąją vertę teigiantis Žmogus? Gal mūsų valia – būti? Būti vertingai – ir yra nauja Pradžia.