Kas uždės apynasrį visagaliams biurokratams?

Šiandien keliaudami per savo kraštą pamatysime daugybę styrančių belangių griuvenų, kadaise buvusių gamybinių pastatų, likusių be šeimininko ir tapusių niekieno.

Tokių „paminklų“ kaime riogso per 10 tūkstančių, o juos sutvarkyti prireiktų 1,7 mlrd. Lt. Tikrai esame turtais pertekusi šalis, jei tiek lėšų investuosime į griuvėsius, užuot leidę juos sutvarkyti tiems, kam rūpi ūkių plėtra.

Bet kaip leis, jei biurokratinėms iškamšoms neliks placdarmo pademonstruoti savo visagalybės? Taip ūkininkas, žemdirbys, verslininkas tampa valdininko įkaitu, priklausomu nuo jo malonės ir visada plačiai atlapotos kišenės.

Į visas valdžios duris nuo savivaldybės iki pat Vyriausybės teko belstis Alytaus rajono „Atžalyno“ žemės ūkio bendrovės vadovui Algiui Žėkui.

Straipsnyje „Ko trūksta biurokratui – proto ar stulpo“ rašėme, kiek laiko sugaišo pirmininkas, mėgindamas gauti leidimą vietoj sudegusios daržinės pastatyti birių pašarų sandėlį.

Visi valdininkai kaip susitarę suokė – reikia detalaus plano. Vadinasi, geriausiu atveju pašarų sandėlį bus galima suręsti po poros metų – juk tiek laiko „vaikšto“ projektai ir dalijami brangūs parašai ant kiekvieno popieriaus. O kur dar lėšos, skirtos sumokėti už projekto, detalaus plano rengimą, vėliau – už statybos leidimą ir panašiai. Tad A. Žėkas įsitikino, kad sveiko proto verslininkui Lietuvoje nėra vietos.

„Pusantrų metų pragaišome, kol pavyko išsipirkti 20 arų valstybinės žemės. Kiek dar truks, kol gausiu leidimus statyti? Tas sandėlys man reikalingas šiandien, o ne rytoj. Protu sunku suvokti, kodėl taip vilkinama, draudžiama, sugalvojama įvairiausių kliūčių trukdyti verslui?“ – Seimo Kaimo reikalų komiteto posėdyje kalbėjo ūkio vadovas A. Žėkas.

Jam pritarė ir Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) generalinis direktorius Jonas Sviderskis. Jo tikinimu, biurokratinio heroizmo iškamšos kiekviename teisiniame dokumente, net ir palankiame žemdirbiui, įžvelgia stulpą, kurio nei apeisi, nei apvažiuosi, nei nugriausi.

Tad ko dabar turėtų imtis bendrovės vadovas? Juk jam, kaip ir žemdirbių bendrovių asociacijos vadovams, pateikti išsamūs atsakingų pareigūnų atsakymai. Dar vienas atsirašinėjimo pavyzdys LŽŪBA pasiekė jau po to, kai jau buvo išspausdinta „Ūkininko patarėjo“ publikacija.

Aplinkos ministerijos viceministras Stanislovas Šriubėnas lakoniškai patarė, kad „teisiškai įregistravus daržinės pastato pamatus būtų taikytinas Teritorijų planavimo įstatymo 22 str. 3 dalies 12 punktas, t. y. rekonstruojant pastatą nerengti detaliojo plano. Mūsų nuomone, teisinė daržinės pastato pamatų registracija būtų juridinis nuosavybės valdymo pagrindas, t, y. vienas iš būdų patvirtinti nuosavybės teisę“. Ir ne kitaip.

Kažkodėl klausimas, kaip įregistruoti bešeimininkės daržinės pamatus – be atsakymo. Kaip ir nuorodos, kiek laiko reikės vaikštant iš naujo per biurokratų brūzgynus, nėra.

Tiesa, nepamiršo priminti, kad Nekilnojamojo turto registrą tvarko Teisingumo ministerija ir jos įstaiga – Registrų centras. Dar prikišamai nurodė, kad tokius visokius „skundus dėl savivaldybės pareigūnų piktnaudžiavimo ar biurokratizmo tiria Seimo kontrolieriai“.

Pagal įstatymą. Ir valstybės tarnautojai šventesni nei pats popiežius, nes jie yra atestuojami ir atitinka kvalifikacinius reikalavimus. Viceministras dosniai patikino, kad ir „šis atsakymas gali būti skundžiamas administracinių ginčų komisijai arba teismui įstatymų numatyta tvarka.“

Likusių bešeimininkių pastatų griuvėsiai – savivaldybės ir valstybės priklausiniai. Tad jų institucijos ir privalo registruoti tuos griuvėsius. Vėl atidaromos durys biurokratinei mašinai. Kad tik pasistatyti stulpą ir sukurti galybę apvažiavimo kelių.

Tokiu atveju savivaldybė ir privalo nugriauti tuos griuvėsius. Už kokius pinigus? Nagi, už tuos 1,7 mlrd., kurių reikia norint sutvarkyti sugriauto kaimo pamėkles. Tik jų, tų pinigėlių nėra. Bet kodėl nepriimtina ūkininkų ir verslininkų iniciatyva, kai jie siūlosi patys sutvarkyti irstančių pastatų liekanas?

„Ūkininko patarėjui“ savo bėdas išklojo ir Plungės rajono Gegrėnų kaimo ūkininkas Rolandas Raudys. Jis įsigijo seną sugriuvusią buvusią ūkio veršidę. Turtą įregistravo. Ties tuo ir sustojo visi ūkininko sumanymai statyti veršidę.

Nepakanka motyvuoto prašymo, kad tam išduotų leidimą. Biurokratai aiškina, kad tėra išlikusios tik buvusios veršidės pastato liekanos – pamatai. Jie šiuo metu nenaudojami konkrečiai veiklai. Todėl nebūtų galima nustatyti žemės sklypo naudojimo paskirties pagal Nekilnojamojo turto registre įrašytą pastato tiesioginę paskirtį.

Pirkimo ir pardavimo sutartyje rašoma, kad buvo nupirkta veršidė. Turto registre skaitome, kad ūkininkas įsigijo veršidę, o štai valdininkai, nuo kurių malonės priklauso tolesnis buvusios veršidės likimas, aiškina, kad jie negali nustatyti paskirties.

Parengti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto negalima – tokį verdiktą priėmė Nacionalinės žemės tarnybos Plungės ir Rietavo žemėtvarkos skyriaus vedėjas Steponas Januška. Teritorijų planavimo įstatyme numatyta, kad žemės sklypas pastatui (veršidei) eksploatuoti turi būti formuojamas rengiant detalųjį planą. Dar daugiau. Planas bus toks geras, kad jame bus numatyta žemės sklypo naudojimo paskirtis, žemės naudojimo būdas, pobūdis ir sklypo naudojimo rėžimo reikalavimai.

Nieko sau. Teks ir projektą užsakyti, detalųjį planą ir net poveikio gamtai tyrimą atlikti. Kiek metų teks laukti? Kiek dešimčių tūkstantinių teks patiesti, kol ūkininkas pamatys švieselę tunelio gale?

Kodėl dusinami dirbti ir uždirbti norintys žemdirbiai? Kodėl nevykdomas Teritorijų planavimo įstatymas, kurio nauja redakcija priimta pernai gruodžio 22 d.? Gal valdininkai jo dar neperskaitė?

Juk nereikia jokių detaliųjų planų, jei gamyba atnaujinama anksčiau statytuose pastatuose! Plungės ūkininkas neturi kur laikyti savo gyvulių ir baiminasi, kad juos teks parduoti. O tada kaip ir iš ko gyventi?

Panašiose pinklėse atsidūrė ir Alytaus rajono Simno seniūnijos Ąžuolinės kaimo ūkininkas Juozas Paulauskas. Jis padavė dokumentus išpirkti valstybinės žemės nedidelį plotelį, prigludusį prie jų valdų. Ten yra ir seni gamybinio pastato griuvėsiai.

Dėl jų ir visa bėda kilo – savivaldybė negali perleisti griuvėsių ūkininkams. Mat turi juos nugriauti. Niekas negirdi, kai ūkininkas sako, kad pats susitvarkys, nereikės savivaldybei išlaidauti. Draudžia įstatymas. Beje, jis dukart raštu kreipėsi į savivaldybę – lapkričio ir pakartotinai gruodžio mėnesiais. Atsako jokio nesulaukė.

Kas perkirs Gordijaus mazgą?

Daug žmonių susikvietė Seimo Kaimo reikalų komitetas į savo posėdį, kuriame pagvildeno susidariusią painią problemą, mėgino ją išnarplioti, bet Gordijaus mazgo neperkirto. Buvo išklausyta Aplinkos bei Žemės ūkio ministerijų atstovų informacija apie detaliųjų planų rengimo problemas žemės ūkio paskirties objektų statybai. Kokios kliūtys trukdo ūkininkams? Kas stabdo atstatyti fermas, jas rekonstruoti ir plėsti gamybą?

Buvęs Žemės ūkio rūmų direktorius ir patyręs projektavimo specialistas Romas Kaunas konstatavo, kad nereikia jokio detaliojo plano rekonstruojant buvusius žemės ūkio paskirties statinius. Žemės ūkiui jie nereikalingi ir jokios apčiuopiamos naudos iš jų nėra. Kaip nereikalingi ir sanitarinių zonų reikalavimai, ypač tuščias darbas – rengti poveikio aplinkai tyrimus. Pakanka taisyklių ir kontrolės. Specialistas pasiūlė jas aiškiai surašyti ir atiduoti savivaldybėms.

Aplinkos ministerijos Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento direktorius Marius Normantas irgi pripažino, kad detaliųjų planų nedera reikalauti atstatant gamybinius pastatus. Pasak jo, savivaldybių specialistai apie tai informuoti.

Komiteto nariai konstatavo, kad dar nepašalintos kliūtys, tapusios stabdžiu statant gyvulininkystės fermas ar jas rekonstruojant. Tam reikia parengti teisinius aktus ir pirmiausia suderinti juos, kad vienas įstatymas neprieštarautų kitam. Žiojėjančios skylės įstatymuose – palanki terpė tarpti biurokratams.

Komitetas pasigedo ir išaiškinimo dėl detaliųjų planų taikymo statomiems ir rekonstruojamiems objektams žemės ūkio paskirties žemėje bei sanitarinių apsaugos zonų įteisinimo. Bent trys ministerijos – Aplinkos, Sveikatos apsaugos ir Žemės ūkio – iki gegužės 1 d. įpareigotos susitvarkyti savo daržuose ir kiemuose. Bent jau išrauti protą bukinančius absurdiškus stulpus, prie kurių prisirišę biurokratai.