Beveik prieš pusantrų metų, 2010-ųjų gruodį, mėginau atkreipti Seimo ir kitų Lietuvos valdžios institucijų dėmesį į šią problemą, tačiau jokios reakcijos nesulaukiau.
Lietuva pasirašė šią konvenciją 2007 m. spalio 25 d., ji įsigaliojo 2010 m. liepos 1 dieną, kai ją ratifikavo pirmosios penkios ją pasirašiusios šalys. Mano pasiūlymas dėl konvencijos ratifikavimo Seimo vadovybei, nuo kurios priklauso Seime svarstomu klausimų sąrašas, matyt, įspūdžio nepadarė. O juk tai yra tarptautinė sutartis, kuri turėjo būti ne tik skubos tvarka svarstoma Seime, bet ir ratifikuota neatidėliojant.
Seimo nariai taip „linksmai“ gyvena, jog pastebimai stokoja laiko žmogaus teisių ir ypatingai vaiko teisių apsaugos reikalams, o vieši A. Salamakino ir A. Valinsko komentarai apie tai, kad šokėjai ir dainininkai, prieš rinkimus žadėję tautai linksmą gyvenimą, savo pažadus rinkėjams esą įvykdė su kaupu, apskritai atskleidžia parlamentarų požiūrį į rinkėjų lūkesčius.
Visose šalyse pasitaiko vaikų seksualinio išnaudojimo atvejų, todėl ši konvencija atsirado ir buvo priimta, siekiant užkardyti tokius nusikaltimus, apsaugoti vaikus. Kaip saugome mes, Lietuva? Ar turime ką nors brangesnio ir vertingesnio, nei mūsų vaikai?
Kokia nenugalima jėga sutrukdė visiems be išimties Seimo nariams pasiūlyti įtraukti konvenciją į Seimo posėdžių darbotvarkę ir pareikalauti, kad Teisingumo ministerija atliktų parengiamąjį darbą ir pateiktų Seimui konvenciją ratifikuoti? Keista, kad parlamentarams visos kadencijos neužteko net tokiam darbui atlikti.
Laima Andrikienė yra Europos Parlamento narė