Pirmuosiuose Biblijos puslapiuose aprašyta žmogaus, vieno iš kūrinijos narių, drama kalba apie tai, kad susigundęs gėrio ir blogio pažinimo vaisiumi, užuot gyvenęs Dievo palaimoje, vienybėje su Kūrėju, harmonijoje su savimi ir visa kūrinija, žmogus suardo šią vienybę, atsiskiria nuo Dievo (anot Biblijos, slepiasi, plg. Pr 3, 8), sukelia sumaištį visoje kūrinijoje, apie kurią byloja paskesni Biblijos puslapiai.
Apaštalas Paulius Laiške romiečiams rašo: „...kūrinija buvo pajungta tuštybei“ (Rom 8, 20), tarytum atkartodamas Mokytojo knygos ištarmę – „Tuštybių tuštybė!“ (plg. Mok 1, 2), – ir trumpai, nenaudodamas sudėtingų teologinių terminų, apibūdina kūrinijos padėtį po žmogaus nuopuolio. Graikų kalbos žodis, kurį minėtoje Laiško ištraukoje pavartojo autorius, lietuviškai išverstas „tuštybė“, charakterizuoja tai, kas neturi vertės, nes yra apgaulinga(-s), nevaisinga(-s), bergždžia(-s), nesėkminga(-s).
Antikinėse graikų, o ir šiuolaikinėse, tragedijose dažnai klausiama, ar mūsų gyvenimas ir pasaulis, kuriame gyvename, nėra beprasmybė. Tačiau, skirtingai nuo tragedijų teatro scenoje, žmogaus širdyje dažnai pasėjančių nerimą, Laiškas romiečiams drąsina, sužadina viltį, kalbėdamas apie ateitį, kuomet „bus apreikšti Dievo vaikai“ (Rom 8, 19) ir visa kūrinija „bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgis Dievo vaikų garbės laisvę“ (21 eil.). Įdomu tai, kad tokioje trumpoje Laiško romiečiams ištraukoje, vos keliose eilutėse, terminas „kūrinija“ pavartotas paeiliui keturis kartus. Ne „žmonija“, o būtent „kūrinija“. Trumpai tariant, Paulius kalba ne tik apie žmogaus, bet ir apie visos kūrinijos išganymą, sugrąžinimą į Dievo karalystę, į Kūrėjo palaimą.
Skirtingai nuo dualistų, kurie anuomet aiškino apie tai, kad pasaulis nuo pat pradžios yra blogas, o toks pat blogas, niekam tikęs yra ir žmogaus kūnas, Paulius tvirtina priešingai – kūrinija (pasaulis) taip pat bus išganyta, kaip ir žmogaus kūnas, o ne vien tik siela, kuri, pasak Pitagoro ir kitų graikų filosofų, yra įkalinta kūno „kalėjime“. Laiško romiečiams autoriaus mokymas apie visos kūrinijos išganymą pagrįstas ne jo paties įsivaizdavimu, o Dievo apreiškimu, perduotu jau pirmuose Biblijos puslapiuose, kuriuose kalbama apie sukūrimą: „Dievas tarė: „Tebūna...“ ... „Taip ir įvyko“ (plg. Pr 1). Ne gėrio ir blogio pradai, ne geras ir blogas dievai kūrė pasaulį, o vienintelis, tikrasis, gyvasis, amžinasis Dievas, iš kurio Žodžio visa atsirado, „ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę“ (Jn 1, 3).
Tačiau šioje vietoje, užuot nėręs į teologines gelmes, noriu stabtelėti ir atkreipti dėmesį į tai, kas šį Laiško romiečiams fragmentą sieja su mūsų kasdienybe, kas mūsų žvilgsnius kreipia ne į anapus, o į šiapus, kur mes dabar esame, kur gyvename, anot to paties apaštalo Pauliaus, dar ne regėjimu, ne matydami veidas į veidą, o viltimi, kartu su kūrinija vis dar dūsaudami ir kankindamiesi (plg. 22-23 eil.). Dūsavimai ir kentėjimai neišvengiami, niekur nuo jų nepabėgsim, kad ir kaip to norėtume. Tačiau kančia kančiai nelygu. Žmogus gali kankintis dėl to, kad neturi tokio didelio namo, kaip kad turi jo kaimynas, arba žaislo, kokiu džiaugiasi jo draugas. Galima dūsauti ir dėl lietaus, sugadinusio atostogas, arba dėl koją nutrynusios avalynės.
Laiške romiečiams Paulius kalba ne apie tokius dūsavimus ir kentėjimus, o apie mūsų padėtį, kurioje atsidūrėme, pasirinkę nuodėmės kelią. Jis turi omenyje dūsavimus, kurie kyla iš mūsų širdžių, matant, jog pasaulis nėra toks, koks turėtų būti pagal Dievo valią, apie kokį mums byloja pirmasis Biblijos skyrius. Paulius kalba apie kančią, kurią išgyvename, blaškydamiesi tarp gėrio ir blogio (šią temą jis aiškiai ir suprantamai nagrinėja to paties laiško septintojo skyriaus pabaigoje, kur kalba apie Dvasios įstatymą ir kūno įstatymą, apie sugebėjimą gėrio trokšti ir nesugebėjimą gera daryti...). Tikriausiai jis turi omenyje ir širdies skausmą, kai kenčiam dėl kitų, ir ne tik dėl žmonių, bet ir dėl kiekvieno kūrinijos nario, kad ir koks mažas jis mums beatrodytų.
Nors mums daug mieliau džiaugtis, o ne dūsauti, nors mes trokštame laimės, o ne kančios, ir tai nieko nuostabaus, nes, kaip teigia daugelis rimtų teologų, toks laimės alkis liudija mumyse glūdintį Dievo palaimos, pranokstančios bet kokį mūsų suvokimą, alkį, tačiau, jei mes dar kenčiame dėl to, kad kenčia kūrinija, jei mes dūsaujame dėl to, kad pasaulis dar ne Dievo karalystė, vadinasi, mes dar gyvi. Būtų blogai, jei būtume abejingi, jei sakytume, kad mums tas pats, kad mūsų tai neliečia. Tam, kuris negyvas, širdies neskauda.
***
Kunigas Arvydas Malinauskas yra evangelikų liuteronų dvasininkas. Apmąstymas publikuotas leidinyje „Lietuvos evangelikų kelias“, 2011 Nr. 6-7.