Vilniaus universiteto Bendrosios psichologijos katedros vedėjas prof. Gintautas Valickas teigia: šitoks Temidės nežmogiškumas atsigręžia prieš ją pačią. Katedros mokslininkų neseniai atliktas tyrimas „Procedūrinis teisingumas Lietuvos kriminalinėje, civilinėje ir administracinėje justicijoje“ (šį tyrimą rėmė Lietuvos mokslo taryba) rodo, kad Lietuvos žmonės kol kas nepakankamai pasitiki teisėsaugos sistema. O kai nepasitikima pareigūnais ir institucijomis, teisingumą ima vykdyti minia pagal savo supratimą. Ryškiausias nenoro paklusti įstatymui pavyzdys – Garliavos istorija.
- Nepasitikėjimas teisėsauga ir pareigūnais – išskirtinai lietuviška ir posovietinių kraštų problema, ar egzistuojanti visame pasaulyje?
- Nemanyčiau, kad Lietuvos situacija čia yra išskirtinė. Pavyzdžiui, JAV 1998 metais vietiniais ir valstijų teismais pasitikėjo nuo 72 proc. iki 13 proc. gyventojų – taigi, labai nevienodai. „Vilmorus“ apklausos duomenys rodo, kad Lietuvoje 2011 m. teismais vidutiniškai pasitikėjo beveik 15 proc. gyventojų. Nepasitikinčių yra apie 45 proc. Tai labai didelis skaičius.
Mūsų tyrimas parodė, kad teisėsaugoje vyksta tam tikri teigiami poslinkiai. Palyginome dabartinius ir 2004 m. mūsų atlikto (didelio) tyrimo duomenis. Pokyčius pastebėjome ir mes patys, vaikščiodami į teismų posėdžius ir stebėdami, kaip teisėjai elgiasi su bylininkais. Teigiamus pokyčius pastebėjo ir nuteistieji – apklausėme žmones, kurie atlieka bausmę įkalinimo įstaigose. O viešųjų apklausų duomenys rodo, kad žmonių pasitikėjimas teisėsauga krenta.
- Kas konkrečiai pagerėjo? Kuo skiriasi teismo posėdžiai dabar nuo vykusių 2004 m.?
- Pagrindinis mūsų atlikto tyrimo tikslas buvo įvertinti, kaip teisėsaugos pareigūnų elgesys atitinka procedūrinio teisingumo reikalavimus. Nuo to, ar žmogus jaučia, kad su juo elgiamasi teisingai, priklauso, kaip jis vertins teisėsaugos pareigūnus, ar norės su jais bendradarbiauti, apskritai ar norės paklusti įstatymams.
Yra nustatyti tam tikri bendri procedūrinio teisingumo principai, kurie, kaip rodo tyrimai, veikia įvairiose šalyse su įvairia teisena – nesvarbu, ar Rytų, ar Vakarų šalyse. Mūsų tikslas buvo tai įvertinti. Mūsų tyrimas parodė, kad šiandien teisėjai labiau laikosi procedūrinio teisingumo reikalavimų, nei 2004 m. Atrodytų natūralu, kad žmonės turėtų būti labiau patenkinti, bet yra priešingai.
- Galbūt nepasitikėjimas kyla ne konkrečiai dėl procedūrinių veiksmų, o dėl, pavyzdžiui, korupcijos?
- Be abejonės. Kitų veiksnių nevertinome. Tyrimas buvo kompleksinis – stebėjome teismus, apklausėme nusikaltėlius ir nusikaltimų aukas. Iki šiol Lietuvoje dar nebuvo atlikta nusikaltimų aukų psichologinių tyrimų. Dar apklausėme vairuotojus ir paprastus piliečius.
Daugiau kaip trečdalis vairuotojų duoda kyšius policijos pareigūnams. Šie tuos kyšius ima. Bet, kaip parodė tyrimas, būtent tie, kurie duoda kyšius, prasčiausiai ir vertina policijos pareigūnus. Kyla klausimas, kodėl tuomet jie duoda. Bet nepaneigsi – yra korumpuotų teisėsaugos pareigūnų.
Tyrimas parodė, kad prasčiausiai policijos pareigūnus vertina tie vairuotojai, kurie vairavo apsvaigę nuo alkoholio, padarė rimtus eismo pažeidimus ir buvo nuteisti laisvės atėmimo bausme.
- Kuo tai galima paaiškinti?
- Įvairiai galima aiškinti. Jeigu pats elgiesi nesąžiningai, tada manai, kad ir visi kiti taip elgiasi. Jeigu tu duodi kyšį, bandydamas išvengti bausmės už padarytą pažeidimą, tai manai, kad ir visi kiti panašiai daro.
- Kodėl žmonės, patys elgdamiesi sąžiningai, dažnai vis vien palaiko pažeidėjus, o ne tvarką prižiūrinčius pareigūnus – pavyzdžiui, užtaria kontrolierių sugautą „zuikį“ visuomeniniame transporte arba perspėja kitus vairuotojus apie už posūkio laukiančius policininkus?
- Viešos apklausos rodo, kad į pareigūnus apskritai yra neigiamas požiūris, jais nepasitikima. Jeigu žmonės nepasitiki, jie teisingumą vykdo patys. Stebėdamas Garliavos istoriją nustebau, kai išgirdau, kad pati teisėja N. Venckienė atvirai į kamerą kviečia žmones vykdyti teisingumą patiems. Apskritai egzistuoja tendencija, kad kai žmonės nepasitiki teisėsaugos institucijomis ir pareigūnais, jeigu tik yra menkiausia proga, jie stengiasi apeiti įstatymus ir spręsti problemas patys. Kai toks nepasitikėjimas, visiškai normaliai vertinama, kad pažeidėjas lieka nesugautas, jis užtariamas – kas čia tokio, na, greitį viršijo...
- Tą nepasitikėjimą lemia pačių teisėsaugos institucijų darbo brokas ar kažkas kito?
- Tai kompleksinis dalykas. Akivaizdu, yra broko. Kita vertus, visuomenės nuomonė yra formuojama. Savo tiriamųjų klausėme, ir kokias laidas jie stebi, kuo domisi – iš rezultatų galima pasakyti, kad žiniasklaida neprisideda prie to, kad žmonės labiau pasitikėtų pareigūnais, įstatymais, norėtų jiems paklusti.
Žmonių nuomonė formuojama remiantis skirtingais šaltiniais. Ankstesniuose tyrimuose esame klausę, kaip jauni žmonės, studentai vertina teisėjus. Tyrimai rodo, kad jie vertina neigiamai. Paklausti, ar kada nors tiesiogiai susidūrė su teisėjais, atsako, kad ne. Bet vis vien turi tvirtą nuomonę, kad visi teisėjai ima kyšius, yra korumpuoti. Kaip ta nuomonė susiformuoja, jeigu nėra jokios tiesioginės patirties? Tą nuomonę žmogus gali perimti iš savo pažįstamų, kuriems teko būti teismo posėdžių salėje, arba ją perima iš žiniasklaidos. Viešojoje nuomonėje tie vertinimai yra, ir jie turi įtakos.
Dabartinis tyrimas parodė, kad vertinimai yra susiję su patirtimi. Teisėsaugos pareigūnus ir įstatymus geriau vertina tie žmonės, kurie yra klausę teisės disciplinas, o ypač – kurie studijavo teisę, o tie, kurie neklausė - blogiau. Vienaip vertina tie, kurie patys buvo teismo posėdžių salėje, kitaip – kurie nebuvo.
- Studijavę teisę geriau vertina teisėsaugos pareigūnus, nes patys jaučiasi viso to dalimi?
- Galimas dalykas, kad jie geriau vertina, nes detaliau žino. Teisėjas gali elgtis pagal visus reikalavimus, pagal įstatymo raidę. Bet paprastas žmogus, nebūdamas teisininkas, nežino visų tų niuansų. Teisėjas formaliai gali pasielgti taip, kaip reikalauja įstatymas, bet žmogus vis tiek išeina su giliu įsitikinimu, kad su juo pasielgta neteisingai, ir skleidžia šitą žinią visiems aplinkiniams.
- Bet juk natūralu – žmogus nebus patenkintas, kad jį sugavo darantį nusikaltimą ir nubaudė. Nuteistųjų pasipiktinimas visiškai suprantamas.
- Mūsų tyrimo rezultatai rodo, kad kaip tik beveik pusė nuteistųjų, sulaukusių neigiamos žinios sau, sako, kad teisėjai elgėsi teisingai. Blogiau vertinamas ikiteisminis tyrimas. Matyt, viena iš priežasčių – kad jis yra visiškai uždaras, priešingai, negu viešas teismas. Ten pareigūnai turi daugiau galių. Galima sužinoti, kas ten vyko, tik kai jau yra priimtas teismo sprendimas. Kita vertus, gal apskritai ikiteisminio tyrimo grandis yra silpnesnė.
Ir kitų šalių tyrimai rodo, kad teisėjo elgesys – kaip jis formuluoja klausimus, ar leidžia pateikti kontraargumentus, ar laikosi įprastų etikos taisyklių – sušvelnina šį efektą. Teisme neišvengiamai bus priimtas vienai šaliai nepalankus sprendimas. Visi nebus patenkinti, todėl, matyt, niekada nebus 100 proc. teigiamo teismų darbo vertinimo. Tas, kuris pralaimėjo bylą, turi pagrindo būti nepatenkintas. Bet jeigu teisėjas laikosi procedūrinio teisingumo reikalavimų, kur kas daugiau žmonių priima bausmę, su ja susitaiko.
- Jau daugiau kaip porą metų visa Lietuva stebi Garliavos istoriją. Teisėjos atliekami teisiniai viražai sukuria įspūdį apie pačios teisėsaugos sistemos neįgalumą, nesugebėjimą pasiekti, kad būtų įgyvendinti priimti sprendimai. Ar visa ši istorija labai stipriai pakenkė teisėsaugos sistemos ir pareigūnų įvaizdžiui visuomenės akyse?
- Manyčiau, kad stipriai. Iš tikrųjų iš šalies stebint susidaro įspūdis, kad šita sistema neįgali, ji negali išspręsti klausimų, ir teisingumą pradeda vykdyti minia. Minia trukdo įgyvendinti teismo sprendimus – ir įvaizdžiui, ir pasitikėjimui teisėsauga tai labai kenkia. Negana to, patys teisininkai išnaudoja teisinius niuansus, stabdydami proceso eigą.
Net ir mūsų tiriamieji yra sakę, jog patys teisininkai yra suinteresuoti, kad įstatymai nebūtų labai konkretūs, kad tada, kai jiems paranku, jie galėtų apsukti lazdą kitu galu. Kai teisininkas žino niuansus, gali pasinaudoti visokiomis spragomis. Kuo tų spragų yra daugiau, tuo ilgiau galima vilkinti sprendimo priėmimą grynai teisinėmis priemonėmis. Žmonės mato tai, ir tai tikrai neprisideda prie teismų įvaizdžio.
- Jeigu tikrai tokios spragos tyčia paliktos – kaip iš viso galima norėti, kad būtų pasitikima teisėsauga?
- Tai tik kai kurių tiriamųjų nuomonė. Spragos gali susidaryti nebūtinai tyčia. Didelė problema, kad dažnai įstatymai būna priimami labai greitai. Kitose šalyse rengiant įstatymus dalyvauja psichologai. Kai parengiami nauji įstatymai, labai svarbu, kad žmonės suprastų, kodėl reikia jų laikytis. Kai per labai trumpą laiką priimami kardinalūs sprendimai, liečiantys mus visus, o žmonės nesupranta niuansų – akivaizdu, kad atsiranda pasipriešinimas. Teisininkai – geri specialistai, kurie išmano savo dalyką, bet jie dar turi šitą žinią pateikti ir paaiškinti žmonėms, kodėl toks įstatymas reikalingas ir kodėl būtent tokia forma. To nedaroma – manau, tai irgi vienas iš veiksnių, kodėl yra mažas pasitikėjimas.
Kita vertus, gal nelabai ir reikėtų tikėtis didelio pasitikėjimo teisėsaugos institucijomis, teisėjais, prokurorais, nes apskritai yra labai žemas pasitikėjimas politine sistema – Vyriausybe, Seimu. Teismai yra tik viena iš šios sistemos dalių.
Ko gero, žmonės geriausiai žino, ką veikia policijos pareigūnai, nes juos dažnai mato. Šiek tiek žino ir apie teisėjus, bet ką veikia prokurorai daugelis turbūt nelabai žino. Trūksta šitos informacijos. Tada lengviau patikėti gandais.
- Kurių pareigūnų darbą žmonės vertina geriausiai – policininkų, prokurorų, teisėjų, advokatų?
- Kol kas turime pirminius tyrimo duomenis apie prokurorus ir advokatus. Teisėjų elgesį Lietuvoje žmonės vertina šiek tiek geriau, nei policijos pareigūnų, o kitose šalyse yra priešingai – geriau vertinami policijos pareigūnai. Ko gero, policijos pareigūnai yra patys matomiausi – juos matome tiesiog gatvėje, vairuotojams tenka pabendrauti.
- Kodėl dažnas matymas lemia nepasitikėjimą, o ne priešingai? Juk tuo, kas dažnai matoma, labiau linkstama pasitikėti.
- Tu pasitiki, jeigu pritari pareigūnų veiksmams. Nemažai žmonių mano, kad kelių policijos pareigūnai, kai juos sustabdo, elgiasi neteisingai. O nuomonė formuojasi per tai, kaip policininkas atsako, kai jo ko nors paklausia, kai prie jo prieina. Kai kurie sako, kad sustabdę policininkai kabinėjasi dėl smulkmenų. Įspūdis susidaro iš tokių smulkių, bet labai svarbių detalių.
Mes stengiamės apie tai kalbėti ir su teisėjais, ir su policijos pareigūnais. Pareigūnas – tiek policininkas, tiek teisėjas – turi galvoti ne tik apie teisinius, bet ir apie psichologinius savo veiksmų padarinius. Neužtenka priimti sprendimą ką nors nubausti – reikia tai padaryti taip, kad žmogus pripažintų, kad su juo teisingai pasielgta.
Neigiama nuomonė susiformuoja labai greitai, o ją pakeisti yra labai sunku.
- Kaip taisyti tą nuomonę? Pradedant nuo pačių pareigūnų ar vykdant kokius nors projektus su blogai apie juos manančiais piliečiais?
- Turėtų būti kompleksinis požiūris. Mūsų tyrimo rezultatai akivaizdžiai parodė, kad per pastaruosius metus teisėjų elgesys gerėja, o teismų vertinimai tiktai prastėja. Tai akivaizdus neatitikimas.
- Gal tai tiesiog inertiškumas?
- Manyčiau, kad tai ir inertiškumas. Tačiau nėra formuojamas ir pareigūnų įvaizdis. Žiniasklaidoje aprašomi iš esmės tiktai negatyvūs įvykiai, nors galėtų būti rašoma ir apie tai, kaip, pavyzdžiui, koks nors pareigūnas rizikavo gyvybe, kad kažką išgelbėtų, arba kaip teisėjas priėmė labai teisingą sprendimą. Žiniasklaidai reikia sensacijų. Bet čia turėtų būti teisėsaugos vadovybės, institucijų reikalas – jie turėtų galvoti, kaip formuoti tą įvaizdį, kad žmonės pradėtų labiau pasitikėti.
- Kodėl blogai, kad visuomenė nepasitiki teisėsauga? Gerai, kad žmonės kritiškai vertina tas institucijas, stebi jų darbą. Galbūt normalu į jų darbą reikia žiūrėti priekabiau, nes jos priima išties svarbius sprendimus.
- Sutinku, kad pareigūnams turi būti keliami labai aukšti reikalavimai. Kai kurie sako dėl to patiriantys didžiulį stresą, niekur negalintys atsipalaiduoti, visada jaučiantys atsakomybę. Iš esmės toks padidintas dėmesys yra geras dalykas. Bet jeigu žmonės pernelyg kritiškai vertina ir nepasitiki – tada jie nenori ir bendradarbiauti su pareigūnais, nenori laikytis įstatymų. O čia jau rimta. Kai yra didelis žmonių nepaklusnumas – mums visiems yra blogai.
Pasižiūrėkite, kas darosi su kontrabandinių prekių vartojimu. Kodėl žmonės perka cigaretes, už kurias nesumokami mokesčiai valstybei? Atsimenu atvejį Norvegijoje. Policininkai man pasakojo pagavę lietuvį, kuris bandė parduoti atsivežtą degtinės butelį. Žmogus, kuriam jis pasiūlė gatvėje, ne tik nepirko, bet dar ir nuėjęs pasakė policininkui. O juk galėjo nusipirkti 10 ar 20 kartų pigiau, nei parduotuvėje.
- Greičiausiai tai buvo turtingas žmogus...
- Matyt, susideda daug veiksnių. Ir socialiniai, ir ekonominiai, ir psichologiniai. Bet juk mokesčių nuslėpimas atsigręžia prieš mus pačius. Kritiškumas – gerai, tačiau kai vyksta tokie dalykai, kai renkasi minia trukdyti vykdyti teismo sprendimą – tai turėtų kelti didelį nerimą. Ypač neramu, kad toje minioje atsiranda ir politikų, matyt, bandančių visu tuo pasinaudoti.
- Ar nesugebėjimas Garliavos istorijoje įvykdyti teismo sprendimo reiškia sistemos spragas, ar „antžmogiškus“ N. Venckienės sugebėjimus, ir kitam asmeniui analogiškoje situacijoje nieko panašaus padaryti nepavyktų?
- Gal atskiro asmens čia nereikėtų labai sureikšminti. Vienas asmuo, palyginti su sistema, kažin, ar ką nors galėtų nuveikti. Yra spragų sistemoje. Labai didelį stresą patiria ir patys pareigūnai, dalyvaujantys šioje istorijoje, kai apie juos tendencingai atsiliepiama žiniasklaidoje. Susidaro įspūdis, kad kai kurių sprendimų nesiryžtama priimti, bijant minios. Kažkada buvo praleista proga priimti tinkamą sprendimą. Viskas įsibėgėjo, buvo perkeliama spręsti vis kitoms institucijoms. O spaudimas daromas didžiulis, net ir panaudojant žiniasklaidą. Kai kurie teismo ekspertai, dalyvavę tame procese, dėl to net norėjo išvažiuoti iš Lietuvos.
- Minėjote nusikaltimų aukų tyrimus. Ar ir jos yra nepatenkintos teisėsaugos pareigūnų darbu?
- Ikiteisminio tyrimo pareigūnų elgesį kaip teisingą vertino beveik pusė nusikaltimo aukų, o teisėjų elgesį kaip teisingą - daugiau kaip du trečdaliai. Kita vertus, pareigūnų (visų pirma, ikiteisminio tyrimo) elgesys dar gana dažnai neatitinka procedūrinio teisingumo reikalavimų, jų veiksmai suprantami kaip formalūs, todėl išlieka nemaža tikimybė, kad nusikaltimo aukos, susidurdamos su teisėsaugos sistema, gali patirti antrinę žalą. Pirminę žalą auka patiria, kai padaromas nusikaltimas, o teisėsaugos sistemos taikomos procedūros gali padaryti antrinę. Kartais antrinė žala gali būti net didesnė.
Žmogus verčiamas prisiminti nemalonius išgyvenimus, vėl susidurti su savo skriaudiku, patiria psichologinį gynybos spaudimą – tai gali būti labai traumuojantis dalykas. Svarbu ir pareigūnų elgesys. Jie gali ciniškai vertinti arba išreikšti įtarimus, kad auka ir pati iš dalies kalta dėl to, kas įvyko, nesilaikyti procedūrinio teisingumo reikalavimų. Susidaro įspūdis, kad kol kas labiau domimasi, kad būtų apsaugotos kaltinamojo teisės, o auka lieka nuošalyje.
Ne tik nusikaltimų aukos gali būti traumuojamos teismo procese, bet ir liudytojai. Jiems gali būti daromas labai stiprus spaudimas. Viena močiutė išėjusi po teismo man sakė: „Vaikeli, tu man paaiškink, kodėl ant manęs teisėja taip šaukė? Aš gi ne žulikas“. O dar reikalaujama prisiekti, sakoma, kad gali būti pritaikyta baudžiamoji atsakomybė už melagingus parodymus. Ten apskritai tokia aplinka, kur žmonės patiria stiprų stresą, nes per trumpą laiką įvykdomi labai svarbūs sprendimai. Mes bandome pasakyti pareigūnams, kad jie turėtų į tai atsižvelgti.
Temidė rūpinasi objektyviu teisingumu. Jai nelabai svarbu, ką žmogus išgyvena, kaip jis jaudinasi, ką jis mano. Ir tada jam gali kilti jausmas, kad sprendimas yra neteisingas.
- Žmogus jaučiasi, kad su juo elgiamasi teisingai, ne tada, kai įvyksta teisingas atoveiksmis už padarytą veiksmą, o tada, kai jaučiasi išklausytas, suprastas?
- Taip. Kai jam leidžiama pasakyti savo nuomonę. O dažnai teisėjas pertraukia sakydamas, kad tai nesusiję su byla. Bet žmogus dar nespėjo pasakyti to, kas jam svarbu. Kai su juo elgiamasi pagarbiai. Iš kai kurių kaltinamųjų esu girdėjęs: „Su manim elgėsi kaip su gyvuliu. Gal aš ir blogai padariau, bet aš esu žmogus“. Tie bendražmogiški principai labai svarbūs.
Stebėdami teismo posėdžius, visa tai matavome. Dabar yra ta tendencija – stengiamasi Temidę sužmoginti. Pradedama suprasti, kad psichologiniai aspektai ne mažiau svarbūs už teisinius.